• No se han encontrado resultados

Policijos pareigūnų teisės į didesnę socialinę apsaugą pagrįstumas.

N/A
N/A
Protected

Academic year: 2021

Share "Policijos pareigūnų teisės į didesnę socialinę apsaugą pagrįstumas."

Copied!
13
0
0

Texto completo

(1)

Jurisprudencija, 2003, t. 49(41); 19–31

POLICIJOS PAREIG

Ū

N

Ų

TEIS

Ė

S

Į

DIDESN

Ę

SOCIALIN

Ę

APSAUG

Ą

PAGR

Į

STUMAS

Dr. K

ę

stutis Vitkauskas

Lietuvos teisës universiteto Kauno policijos fakulteto Teisës katedra Telefonas (8 37) 30 36 43

Elektroninis paðtas kpolf@ltu.lt Pateikta 2003 m. gruodžio 8 d.

Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 29 d.

Recenzavo Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros docentė dr. Jolanta Palidauskaitė ir Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto Teisės katedros vedėja dr. Birutė Pranevičienė.

Pagrindinės sąvokos: socialinės garantijos, socialinė sauga, vidaus tarnybos sistema. Keywords: Social Guarantees, Social Safety, System of Internal Service.

S a n t r a u k a

Straipsnyje, remiantis subjektinių teisių ir pareigų vienovės principu, nagrinėjamos poli-cijos pareigūnų teisiųį išskirtines socialines garantijas pagrįstumo problemos.

Pareigūnų teisės naudotis jiems skirtomis socialinėmis garantijomis pagrįstumo pro-blema aptariama atsižvelgiant į du aspektus: 1) policijos pareigūnų atliekamas visuomenines funkcijas, 2) visuomenės solidarumą teikti pareigūnams papildomas socialines garantijas.

Tuo tikslu tiriami policijos pareigūnų atliekamų funkcijų ypatumai ir jų poveikis pareigūnų veiklai bei policijos socialinio statuso įtaka visuomenės požiūriui į policijos veiklą.

Ávadas

Vidaus tarnybos statutiniø tarnautojø – policijos pareigûnø – atliekamø visuomenei pa-reigø svarba bei rizikos laipsnis ápareigoja valstybæ skirti ðiai socialinei grupei nemaþai dë-mesio. Apie tai kalbama ir 1993 m. rugpjûèio 25 d. Strasbûre priimtoje „Europos policininkø chartijoje“: „Policininkams ir jø ðeimoms turi bûti garantuota tinkama socialinë apsauga. Valstybë privalo jiems ðià apsaugà garantuoti, atsiþvelgdama á ypaè pavojingà policininkø veiklà ir tai veiklai skirtà laikà“ [1, p. 10]. Tokia nuostata suponuoja teisinio reguliavimo dife-renciacijà, t. y. remiantis ástatymais didinti pareigûnø teisiø apsaugà valstybës priemonëmis. Idëjai teisinio reguliavimo bûdu diferencijuoti atskirø visuomenës grupiø socialinæ apsaugà pritaria ir Lietuvos ástatymø leidëjai Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (toliau – Statutas), pirmà kartà oficialiai átvirtinæ pagrindinius statutiniø pareigûnø tarnybos principus: „Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigûnø tarnybos ypatumai (pa-didëjæs pavojus gyvybei arba sveikatai, sugrieþtinta atsakomybë, ilgesnis darbo laikas ir ávai-rûs su tarnyba susijæ apribojimai) kompensuojami ðiame Statute bei kituose teisës aktuose nustatytomis socialinëmis garantijomis“ [2]. Be to, kaip rodo atskirø pareigûnø grupëms ir jø interesams atstovaujanèiø profesiniø sàjungø reakcija á teisinæ tikrovæ (dël nepasitenkinimo

(2)

vykdoma socialine politika organizuojamos net protesto akcijos), valstybës deklaruojamø socialiniø garantijø ágyvendinimas netenkina statutiniø tarnautojø poreikiø.

Daugelyje ðaliø vidaus tarnybos sistemos pareigûnai nuo seno tradiciðkai naudojasi iðskirtinëmis socialinëmis garantijomis, kuriø teisëtumas grindþiamas arba visuomenës soli-darumu bei socialinio stabilumo, kaip visø teisiø saugumo garanto, poreikiu ir ið to iðplau-kianèiais atitinkamais ástatymais, arba valdþios politika, kurios tikslas – savo interesø realiza-vimo tikslais suburti stiprià ir lojalià teisëtvarkà uþtikrinanèià socialinæ grupæ. Abiem atvejais vidaus reikalø sistemos pareigûnams taikoma socialinë politika negali bûti atskirta nuo ðalies ekonomikos lygio, todël valstybë turi laviruoti siekdama suderinti savo socialinius tikslus ir ekonomines galias. Taèiau reikiamai „atsidëkoti“ pareigûnams uþ jø atliekamas socialines paslaugas visuomenei nenuskriaudþiant kitø pilieèiø grupiø pavyksta ne visoms valstybëms. Labiausiai tikëtinas bandymo ágyvendinti socialinës politikos idëjà neávertinant ekonominiø ðalies galimybiø padarinys – socialiniø konfliktø paaðtrëjimas ir jø terpëje subrandintas klau-simas: ar tokios politikos vykdymas neprieðtarauja Visuotinës Þmogaus Teisiø Deklaracijos 1 ir 7 bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniø formuluojamam principui, kad prieð ástatymà visi lygûs? Ar valstybë nediskriminuoja tø savo pilieèiø, kuriø sàskaita didina atskirø socialiniø grupiø teisiø apsaugà?

Ðie klausimai daþniausiai tampa diskusijø objektu valstybëje ryðkëjant ekonominiam– socialiniam nuosmukiui, lemianèiam visuomenës nariø teisinës sàmonës transformacijà bei atitinkamà visuomeninës struktûros ir socialinës politikos teisingumo suvokimà kasdienës sàmonës lygiu. Þmoniø sàmonëje vyravæ vaizdiniai ir idëjos apie tai, kaip ástatymai atitinka jø interesus bei emocijas, patirtas susidûrus su galiojanèia teise ir teisëtvarkos institucijø veikla, keièiasi ir formuoja naujà visuomeninës sàmonës turiná bei ávairiø valdþios institucijø, áskai-tant ir policijos, neigiamà vertinimà (atliktø socialinës struktûros tyrimø rezultatai rodo, kad Lietuvos gyventojai, vertindami atskiras visuomenës struktûrines grupes, valdininkus apibû-dina kaip „neturinèius nei pajamø, nei atsakomybës jausmo“) [3]. Galima iðgirsti nuomoniø, kad vidaus tarnybos pareigûnams ástatymø leidëjai suteikë daugiau socialiniø garantijø nei kitoms maþiau socialiai aprûpintoms gyventojø kategorijoms. Netiesiogiai tai patvirtina ir kai kurie politologai (D. Bernotas, A. Guogis, D. Ûselis ir kt.), teigiantys, kad Lietuvoje papildo-mos valstybinës pensijos bei „kitos paþinèiø ir didelio spaudimo valdþiai dëka“ suteikiapapildo-mos lengvatos prieinamos tik „nusipelniusioms“ socialinëms grupëms, pavyzdþiui, jëgos struktû-roms [4, p. 15]. Vargu ar galima sutikti su tokia kategoriðka nuomone, taèiau reikia pripa-þinti, kad ji atspindi tam tikros visuomenës dalies poþiûrá.

Toks Lietuvos socialinës apsaugos politikos ypatumø vertinimas bei vidaus tarnybos statutiniø tarnautojø reiðkiamas nepasitenkinimas tikràja socialine apsauga suponuoja bûti-nybæ iðnagrinëti vidaus reikalø sistemos pareigûnø socialiniø garantijø legitimacijà, jø masto pagrástumà ir ágyvendinimo praktikà.

Pareigûnø teisės naudotis jiems skirtomis socialinëmis garantijomis pagrástumas gali bûti vertinamas dvejopai: 1) jiems apibrëþtø pareigø turinio poþiûriu, 2) vieðosios nuomonës apie jø pareigø atlikimà poþiûriu. Pirmuoju atveju reikia kalbëti apie teisës normomis api-brëþtus pareigø, teisiø bei veiklos ypatumus, skirianèius policijos pareigûnus nuo kitø vals-tybës tarnautojø arba socialiniø grupiø, antruoju – apie pareigûnø ið tikrøjø teikiamø visuo-menei paslaugø svarbà ir kokybæ bei jø visuomeniná vertinimà. Galima kelti prielaidà, kad abiejø poþiûriø nagrinëjimas atskleidþia policijos pareigûnø socialiniø garantijø pagrástumà.

Ðiame straipsnyje aptarsime ástatymø nustatytas policijos pareigûnø pareigas, reikala-vimus pareigûnams bei veiklos ypatumus, suponuojanèius teisæ á iðskirtines socialines ga-rantijas.

Darbo tikslas – atskleisti vidaus tarnybos sistemos pareigûnø, kaip socialinës grupës, teisës á iðskirtinæ socialinæ apsaugà pagrástumà.

Keliami ðie uþdaviniai: 1) iðnagrinëti ástatymuose nustatytø policijos darbuotojø pa-reigø ypatumus, pareigûnams keliamus reikalavimus bei taikomus apribojimus ir jø daromà poveiká pareigûno elgsenai ir gyvenimui; 2) atskleisti policijos pareigûnams taikomos

(3)

socia-linës politikos, nulëmusios jø visuomeniná statusà, átakà; 3) iðtirti policijos pareigûnø teisės á didesnæ socialinæ apsaugà teisingumà visuomenës poþiûriu.

1. Policijos pareigûnø teisës á socialines garantijas pagrástumas jø atliekamos veiklos poþiûriu

Policijos pareigûnø socialiniø garantijø pagrástumas turëtø bûti vertinamas remiantis subjektiniø teisiø ir teisiniø pareigø vienovës principu kaip vertinimo kriterijumi, t. y. atsklei-dþiant socializuoto individo ir teisës esmæ iðreiðkianèias prieðybes, kurios „susivienija kas-dieniniame þmogaus darbe (elgesyje) keièiantis su artimu paslaugomis remiantis lygiaver-èiais mainais ir susijungia neatsiejamu vidiniu ryðiu – negalima tapti teisëtu egoistu (teisës subjektu) kartu netampant ir altruistu (pareigø vykdytoju)“ [5, p. 96].

Statutas, nustatantis vidaus tarnybos principus, jø atsakomybæ, socialines ir kitas ga-rantijas, profesiniø sàjungø veiklos vidaus reikalø statutinëse ástaigose ypatumus, kartu api-brëþia ir pareigûnø, kaip atskiros socialinës grupës, iðskirtinumà ið kitø visuomeniniø grupiø. Pirmiausia ðis iðskirtinumas pasireiðkia teisës normomis apibrëþtomis pareigomis.

Statutas apibrëþia pareigûno konkreèias tarnybos laiku neribojamas pareigas. Pagal pareigûno bendrøjø pareigø nuolatiná vykdymo principà (9 str.) pareigûnas privalo vykdyti ðias bendràsias pareigas: imtis neatidëliotinø priemoniø uþkirsti kelià rengiamam arba da-romam teisës paþeidimui; ávykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentëju-siesiems neatidëliotinà medicinos arba kità bûtinà pagalbà, gelbëti asmenø arba valstybës turtà stichiniø nelaimiø, avarijø, katastrofø arba kitais ekstremaliais atvejais ir kt. Numatytø pareigø specifiðkumas pasireiðkia ir veiklos apimtimi, ir padidëjusios rizikos laipsniu, ir tuo, jog uniformà dëvintis pareigûnas visada privalo vieðoje vietoje vykdyti policijai skirtas parei-gas.

Tai akivaizdþiai suprantama (ir visuomenës netoleruojama, jei tai nedaroma) tais atve-jais, kai vieðoje vietoje pilieèiai kreipiasi pagalbos á uniformuotà policijos pareigûnà (neatsi-þvelgiant á tai, ar jis tuo metu tarnyboje, ar ne). Kitø profesijø darbuotojø reagavimas á vieðoje vietoje vykstanèius teisës paþeidimus vertinamas iðimtinai moralës ir etikos poþiûriu (pvz., gydytojo veiksmai gatvëje ne darbo valandomis suteikiant pagalbà nukentëjusiajam yra jo moralës reikalas, nes þmonës negali nustatyti jo profesijos ir ávertinti poelgio), o uniformuoto policijos pareigûno elgesys ir veiksmø profesionalumas, be moralinio vertinimo, turi ir teisiná aspektà.

Policijos pareigûnø ir kitø valstybës tarnautojø grupiø (Valstybės tarnybos įstatymo 15 str.) pareigø palyginimas leidþia teigti, kad pastarøjø pareigos yra daugiau pilietinio pobû-dþio ir nukreiptos á pareigybiniuose apraðymuose nustatytø funkcijø vykdymà. Apibendrintai kalbant policijos pareigûnai suvokiami kaip valdþios atstovai, privalantys nuolat padëti þmo-nëms: pilieèiai, susidûræ su rimties, saugumo, pilietiniø laisviø ir turto problemomis, kreipiasi á pareigûnus, kad ðie jas spræstø. Uniforma, skiriamieji þenklai ir ginklas iðskiria pareigûnà ið visuomenës, taèiau ði segregacija sukelia ir daug psichologiniø efektø, skatinanèiø neigiamø asmenybës bruoþø formavimàsi, stresus, ligas ir t. t.

Nors kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi lygias teises stoti á vidaus tarnybà (Statuto 3 str. 3 d.), policijos atliekamø pareigø specifika nulemia pretendentams á policijos tarnybà reikalavimus, kurie pasireiðkia kaip tam tikri asmenybinio pobûdþio apribojimai. Ið-skiriami ðie su asmenybe susijæ apribojimai:

Visø pirma – grieþtas pretendento á policijos tarnybà amþiaus cenzas: á policijos tar-nybà pretenduojantis asmuo turi bûti ne jaunesnis kaip 18 ir ne vyresnis kaip 30 metø. Tu-rintis aukðtàjá iðsilavinimà pretendentas á tarnybà gali bûti priimamas iki 35 metø (Statuto 6 str. 1 p.). Pretendentams á kitas valstybës tarnautojø grupes amþiaus riba kur kas platesnë – nuo 18 iki 62,5 metø. Galutinë amþiaus riba netaikoma politinio pasitikëjimo ir pakaitiniams valstybës tarnautojams (Valstybės tarnybos įstatymo 9 str.). Tiesa, Statutas palieka galimybæ

(4)

koreguoti nustatyto amþiaus ribas. Vidaus reikalø ástaigos vadovas, atsiþvelgdamas á ástai-gos poreikius ir gavæs vidaus reikalø ministro sutikimà, turi teisæ priimti á vidaus tarnybà as-menis, kuriø amþius virðija nustatytà 30 metø ribà (6 str., 3 p.).

Antras ribojimas – tai reikalavimai pretendento sveikatos bûklei ir bendram fiziniam pa-sirengimui. Pareigûnas turi bûti tokios sveikatos bûklës ir tokio bendro fizinio pasirengimo, kad galëtø eiti pareigas vidaus tarnyboje (sveikatos bûklës reikalavimus nustato Vidaus rei-kalø ir Sveikatos apsaugos ministrai, bendrojo fizinio pasirengimo reikalavimus – Vidaus reikalø ministras). Tokie reikalavimai daliai pretendentø uþkerta kelià tapti policijos pareigû-nais. Pavyzdþiui, 2002 m. 31,2 proc. pretendentø, ketinusiø pasirinkti policijos pareigûnø profesijà, dël sveikatos bûklës negavo Centrinës medicinos ekspertizës komisijos (CMEK) siuntimø. Taigi sveikatai ir fiziniam pasirengimui iðkeltø reikalavimø pavertimas teisës nor-momis rodo, jog valstybë iðskiria pareigûnø veiklà kaip ypaè sunkià ir rizikingà bei nurodo, kad tokias pareigas pajëgûs eiti tik nepriekaiðtingos sveikatos ir fizinio pasirengimo asme-nys. Sveikatos bûklës ir fizinio pasirengimo reikalavimø këlimas yra tam tikras asmenybës galimybiø teisinis ribojimas, kuris labai reikðmingas apibrëþiant socialines pareigûnø garan-tijas. Gera sveikata ir atitinkamas fizinis pasirengimas bûtini ne tik pretendentams á vidaus tarnybà. Ðios asmeninës savybës reikalingos visà tarnybos laikà. Pareigûnas turi nuolat rû-pintis, kad neprarastø jø (pareigûnai, neperëjæ eilinio sveikatos patikrinimo, komisuojami, t. y. atleidþiami ið vidaus tarnybos sistemos), o valstybë, suteikdama didesnæ socialinæ ap-saugà, privalo uþtikrinti, kad jis ðias savybes iðsaugos, o jas praradus padëti atgauti. Taigi reikalavimus sveikatai ir fiziniam pasirengimui galima vertinti kaip ástatymø leidëjø pripaþi-nimà, jog ðios savybës labai svarbios pareigûnø veikloje, kartu ir kaip ásipareigojimà jomis rûpintis.

Asmenims, norintiems dirbti vidaus tarnybos sistemoje, keliami kur kas didesni nei ki-tiems valstybës tarnautojams ir dorovinio pobûdþio reikalavimai. Statute átvirtinta bendra nuostata: asmuo turi bûti nepriekaiðtingos reputacijos. Tokios reputacijos neturintis preten-dentas nebus priimamas dirbti á vidaus reikalø sistemà. Jo nepriims dirbti, jeigu: jis buvo tei-stas uþ tyèiná nusikaltimà, nepaisant teistumo iðnykimo arba panaikinimo, taip pat jeigu jis buvo nuteistas uþ neatsargø nusikaltimà arba baudþiamàjá nusiþengimà ir teistumas neiðny-kæs arba nepanaikintas; jeigu jis anksèiau dirbo statutiniu valstybës tarnautoju ir buvo at-leistas uþ pareigûno vardo paþeminimà, jeigu jis buvo atat-leistas ið valstybës tarnybos uþ tar-nybiná nusiþengimà ir jei nuo ðio atleidimo ið valstybës tarnybos dienos nepraëjo 5 metai (11 str.). Jeigu bûtø nustatyta, kad yra kitø patikrintø priimamà asmená kompromituojanèiø duo-menø, apie jo tinkamumà tarnybai spræstø vidaus reikalø centrinës ástaigos vadovas. Kitiems valstybës tarnautojams taip pat taikomi dorovinio pobûdþio apribojimai, taèiau jie nëra tokie grieþti ir nurodo konkreèias nusikalstamas veikas, panaikinanèias teisæ tapti valstybës tar-nautoju (Valstybės tarnybos įstatymo 9 str. 3 d.). Esminis policijos pareigûnams ir kitiems valstybës tarnautojams taikomø dorovinio pobûdþio draudimø skirtumas yra tas, kad pasta-rieji visais atvejais iðnykus teistumui arba já panaikinus po nustatyto laiko vël gali uþimti pa-reigas valstybës tarnyboje, tuo tarpu pareigûnai, padaræ bet kokio pobûdþio tyèiná nusikal-timà, tokià teisæ praranda visam laikui. Svarbu ir tai, kad net uþ administracinio pobûdþio nusiþengimus policijos pareigûnas daþniausiai atleidþiamas ið darbo, pavyzdþiui, iðgëræs automobilá vairuojantis pareigûnas paðalinamas ið tarnybos, tuo tarpu kiti pilieèiai tokiais at-vejais darbo nepraranda. Doroviniø reikalavimø nesilaikymo padariniai gali labai skaudþiai paveikti pareigûno ir jo ðeimos asmeniná gyvenimà: jis netenka visø socialiniø garantijø, naujo darbo paieðkà gali komplikuoti turimas siauro profilio iðsilavinimas ir t. t. Todël parei-gûnui labai svarbu saugoti savo gerà vardà ir vengti bet kokiø neteisëtø veiksmø, galinèiø ðá vardà diskredituoti. Kita vertus, vien tik reikalauti ið pareigûno nepriekaiðtingos reputacijos nepakanka – reikia stiprinti pareigûno motyvacijà pavyzdingai elgtis. Viena ið svarbiausiø to-kios motyvacijos formø yra valstybës garantuojamas geras atlyginimas bei didesnë socialinë apsauga.

(5)

Didesni reikalavimai pareigûno reputacijai privalo bûti atitinkamai kompensuojami di-desnëmis socialinëmis garantijomis, nes kitokiø ekonominiø galimybiø garantuoti gyvenimo lygá stoka paþeidþia motyvacijà gerbti teisæ ir laikytis moraliniø nuostatø.

Be bendrø valstybës tarnautojams taikomø apribojimø (Valstybės tarnybos įstatymo 17 str.), Statute numatyti ir kai kurie papildomi apribojimai: 1) pareigûnams draudþiama bûti po-litiniø partijø arba popo-litiniø organizacijø nariais, dalyvauti jø veikloje. Ðis apribojimas grin-dþiamas politinio neutralumo principu, teigianèiu, kad pareigûnas privalo neðaliðkai tarnauti þmonëms ir teisëtai valstybës valdþiai, nepaisydamas asmeniniø politiniø paþiûrø, nedaly-vauti politiniø partijø ar politiniø organizacijø veikloje (3 str. 3 dalis); 2) pareigûnams drau-dþiama streikuoti (24 str.). Valstybës tarnautojams ðie draudimai netaikomi.

Siekiant suvokti ðiø apribojimø prasmæ ir pagrástumà pirmiausia reikia iðsiaiðkinti, ar minëti draudimai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Konstitucija (35 str.) pilieèiams laiduoja teisæ laisvai vienytis á bendrijas, politines partijas arba asociacijas, jeigu jø tikslai ir veikla nëra prieðingi Konstitucijai ir ástatymams [6]. Vienareikðmiðkai sunku atsakyti, ar politinio neutralumo principo taikymas ðiandien yra bûtinas valstybës ir visuomenës sau-gumui uþtikrinti, vieðajai tvarkai palaikyti. Kita vertus, jeigu ðis principas taikomas pareigûnø tarnybos neðaliðkumui garantuoti, tai leidþia suabejoti objektyvumu tø valstybës tarnautojø, kurie turi teisæ priklausyti politinëms partijoms. Draudimas pareigûnams dalyvauti politi-niame ðalies gyvenime tam tikra prasme preziumuoja iðankstiná nepasitikëjimà ðios sociali-nës grupës gebëjimu sàþiningai vykdyti jiems pavestas pareigas ir sieká paversti juos pa-klusniais valdþios nurodymø vykdytojais. Politinio neutralumo principo taikymas supranta-mas visuomenëje, kurioje pareigûnai priversti elgtis ne pagal demokratinæ doktrinà, o pagal galiojantá ástatymà. Jeigu ástatymai kertasi su þmogaus teisëmis, ástatymø leidëjui parankiau turëti politiðkai neutralius pareigûnus, kuriø teisë iðsakyti savo pilietinæ nuomonæ yra suvar-þyta. Taikydami teisiná ástatymà policijos pareigûnai teikia paslaugas ne valdþiai, o visuome-nei kaip prigimtiniø teisiø turëtojai. Tokiu atveju savaime turëtø iðnykti ir politinio neutralumo principo taikymo bûtinumas, nes pareigûno veiklos tikslas – apsaugoti ir ginti þmogaus tei-ses ir laisves, o ne ágyvendinti atskiros klasës arba partijos socialinius interesus iðreiðkian-èius ástatymus.

Draudimà pareigûnams streikuoti taip pat galima vertinti kaip tam tikrà pilietiniø teisiø apribojimà. Konstitucijos 51 straipsnio nuostata teigia, kad „darbuotojai, gindami savo eko-nominius ir socialinius interesus, turi teisæ streikuoti“. Gyvenimo praktika rodo, kad Lietuvoje policijos pareigûnai tikrai turi pakankamai tvirtà pagrindà ginti savo ekonominius ir sociali-nius interesus. Tai pripaþásta ir Policijos departamento bei VRM vadovai, to reikalauja ir pro-fesiniø sàjungø atstovai. Taèiau ði pilietinë pareigûnø teisë yra apribota. Vidaus tarnybos statute nepateikiami ðio apribojimo bûtinumo argumentai. Ið dalies galima sutikti su bendro pobûdþio argumentu, jog tai reikalinga visuomenës ir valstybës saugumui uþtikrinti arba sie-kiant iðvengti galimos þalos pilieèiams pareigûnø streiko metu. Tokiu atveju siesie-kiant iðvengti streikø turëtø bûti plëtojama alternatyvi pareigûnø socialiniø interesø gynimo sistema, pa-vyzdþiui, per profesiniø sàjungø aktyvesnæ veiklà arba teisiniø ginèø nagrinëjimà. Draudimas pareigûnams streikuoti nepadeda spræsti jø socialiniø problemø ir tik daro jas latentines ir dar pavojingesnes. Nuskurdusi policija ne maþiau pavojinga visuomenës saugumui ir teisei, nei streiko metu reikalaujanti savo teisiø.

Statute numatyti tam tikri profesiniø sàjungø veiklos vidaus reikalø ástaigose apriboji-mai (45 str.). Profesinëms sàjungoms draudþiama organizuoti streikus ir juose dalyvauti; taip pat organizuoti piketus ir mitingus, kurie tiesiogiai trukdytø vidaus reikalø ástaigos veiklai arba atlikti pareigûno tarnybines pareigas. Pagrindinës profesiniø sàjungø misijos – ginti darbuotojø teises – poþiûriu paradoksaliai atrodo nuostata, teigianti, kad pareigûnams, pri-klausantiems profesinei sàjungai, „skiriant drausmines nuobaudas, iðskyrus drausminæ nuobaudà – atleidimà ið darbo, taip pat reikalingas iðankstinis profesinës sàjungos renka-mojo organo sutikimas“ [2]. Tai reiðkia, kad pareigûnui skiriant pastabà arba áspëjimà bûti-nas profesinës sàjungos sutikimas, o atleidþiant já ið pareigø ðios organizacijos nuomonë jau

(6)

nereikalinga. Toks apribojimas nelabai dera su Konstitucijos 51 straipsnio nuostata, jog vi-sos profesinës sàjungos turi lygias teises.

Nediskutuojant dël ðiø taikomø draudimø prasmës ir atitikties Konstitucijos raidei juos galima vertinti pareigûnø teisës á socialines garantijas prasme. Policijos pareigûnø kaip pilie-èiø konstitucinës teisës yra apribotos daugiau nei kitø valstybës tarnautojø atitinkamos tei-sës. Pareigûnø sutikimas atsisakyti dalies pilietiniø teisiø turi bûti valstybës kompensuotas kitomis pareigûnams priimtinomis vertybëmis: darbo uþmokesèiu bei socialinëmis garanti-jomis.

Dar vienas pareigûnø statuso ypatumas, suteikiantis jiems teisæ á iðskirtines socialines garantijas, yra stojimo á vidaus tarnybà sutarties sàlygø specifiðkumas.

Stodamas á vidaus tarnybà asmuo pasiraðo triðalæ sutartá su vidaus reikalø profesinio mokymo ástaiga ir centrine vidaus reikalø ástaiga. Kiekvienos sutarties esmë – po sutarties pasiraðymo atsiradæ teisiniai santykiai ápareigoja ðalis vykdyti prisiimtus ásipareigojimus. To-dël labai svarbu, kad nebûtø paþeistas ðaliø lygiateisiðkumo principas. Triðalëje sutartyje numatyta privaloma sàlyga (Statuto 9 str. 2 d.) kësinasi ðá principà paþeisti. Ðios sàlygos esmë yra ta, kad triðalæ sutartá pasiraðæs asmuo kartu ásipareigoja baigæs mokyti iðtarnauti vidaus tarnyboje ne maþiau kaip 5 metus (baigus ávadinio mokymo kursus – ne maþiau kaip 3 metus). Jeigu jis bus paðalintas ið vidaus reikalø profesinio mokymo ástaigos arba atleistas ið vidaus tarnybos jo paties praðymu arba dël jo kaltës anksèiau – atlyginti vidaus reikalø mokymo ástaigai visas su jo mokymu susijusias iðlaidas; nesiimant nagrinëti ástatymo leidëjø motyvø nustatant ðià sàlygà galima tik konstatuoti, kad bet koks bandymas reikalauti, kad pareigûnø rengimo iðlaidos bûtø kompensuojamos paèiø pareigûnø, yra nekorektiðkas ir paþeidþia ne tik Konstitucijos nuostatà, kad „mokslas valstybinëse ir savivaldybiø bendrojo lavinimo, profesinëse bei aukðtesniosiose mokyklose yra nemokamas“ (Konstitucijos 41 str.), bet ir prigimtines þmogaus teises á laisvæ pakeisti gyvenamàjà vietà, profesijà ir t. t. Be to, etiniu poþiûriu negerai, kad gretinami uþ nusiþengimus atleidþiami ir galbût dël labai rimtø asmeniniø arba kitokiø prieþasèiø tarnybà turintys palikti pareigûnai.

Valstybës siekis „pririðti“ pareigûnà dirbti vidaus tarnybos sistemoje 5 metams nau-dojant teisinio reguliavimo (finansinës prievartos) svertus suteikia pareigûnams teisæ parei-kalauti ið sutartá pasiraðiusiø ðaliø ne tik uþtikrinti, bet ir iðplësti ástatymuose numatytas so-cialines garantijas.

Apibendrinant galima daryti iðvadà, jog pareigûnams – ástatymø leidëjams – numatytos pareigos ir su jø vykdymu susijæ specialûs reikalavimai bei jiems taikomi kai kuriø konstituci-niø teisiø apribojimai rodo, kad valstybë pripaþásta policijos pareigûnø, kaip socialinës gru-pës, iðskirtinæ padëtá visuomenëje. Tai suponuoja pareigûnø teisæ á iðskirtines valstybës ga-rantuojamas socialines garantijas. Valstybës pripaþinimas policijos pareigûnø teisiø á di-desnæ socialinæ apsaugà nustatytas pagrindiniuose vidaus tarnybos principuose. Pagal Vi-daus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigûnø tarnybos ypatumai (didesnis pa-vojus gyvybei arba sveikatai, sugrieþtinta atsakomybë, ilgesnis darbo laikas ir ávairûs su tar-nyba susijæ apribojimai) kompensuojami Statute ir kituose teisës aktuose nustatytomis so-cialinëmis garantijomis. Pagal Teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziu-muojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybà, yra ásitikinæ, kad valstybë uþtikrins savo nustatytas pareigûnø teises ir socialines garantijas, todël pagal ðá Statutà bei kitus ástatymus pareigûnø teisëtai ágyta teisë á tam tikras socialines garantijas turi bûti taikoma vi-sam jø tarnybos laikui [2].

2. Policijos pareigûnø teisė á didesnæ socialinæ apsaugà visuomenës poþiûriu

Pripaþindama pareigûnø teisæ á didesnæ socialinæ apsaugà valstybë ðià teisæ átvirtina visuotinai privaloma elgesio taisykle, t. y. socialines garantijas apibrëþia teisës normø aktais,

(7)

kuriø ágyvendinimà uþtikrina prievarta. Valstybës valia èia nëra saistoma jokiø atskirai nuo valstybës egzistuojanèiø vertybiø. Pareigûnams teikiamø socialiniø garantijø teisëtumo pro-blema sutapatinama su socialiniu teisingumu. Dël to galima pagrástai kelti prielaidà, kad valstybë teisinio reguliavimo priemonëmis iðpleèia pareigûnø teisiø apsaugà ir taip izoliuoja ðià socialinæ grupæ nuo visuomenëje egzistuojanèiø socialiniø interesø. Toks „teisinis“ so-cialinës saugos garantijø paskirstymas atskiroms visuomenës grupëms slepia ideologines nedemokratiniø reþimø funkcionavimo prielaidas. Taikant toká socialinës politikos modelá ga-lima bent ið dalies iðspræsti policijos pareigûnø socialines problemas, taèiau neámanoma uþ-kirsti kelio socialiniams atskirø visuomenës grupiø konfliktams.

Teisinëje valstybëje galutiná atsakymà dël pareigûnø teisës reikalauti iðskirtiniø sociali-niø garantijø pagrástumo gali duoti pati visuomenë pripaþindama ðias teises ir reikalaudama ið valdþios vykdyti prisiimtus ásipareigojimus policijos pareigûnams. Toks visuomenës susita-rimas gali atsirasti esant atitinkamoms socialinëms, ekonominëms ir politinëms sàlygoms bei susiklosèius palankiai vieðajai nuomonei apie policijos pareigûnø darbà.

Siekiant atskleisti policijos pareigûnø socialiniø garantijø pagrástumà reikia iðnagrinëti ir tuos veiksnius, kurie formuoja vieðàjà nuomonæ apie policijos pareigûnø darbà, taip pat socialines garantijas. Ið pradþiø aptarkime policijos pareigûnø, kaip socialinës grupës, sta-tusà visuomenëje.

Policijos pareigûnø visuomeniná statusà lëmë ðie veiksniai: 1) pareigûnø paskirtis vi-suomenëje ir vykdomø funkcijø pobûdis; 2) konkretûs pareigûnø veiksmai, jø pasirengimas ir motyvacija teikti visuomenei kokybiðkas paslaugas. Ðie veiksniai suponuoja visuomenës poþiûrá á pareigûnus ir jø veiklà. Vertinant pareigûno socialiná statusà bûtina atsiþvelgti á ðiø veiksniø glaudþià tarpusavio sàveikà. Pavyzdþiui, pirmu atveju kalbant apie pareigûnø vyk-domas funkcijas reikia suvokti, kad jø vykvyk-domas pareigas (teikiamas paslaugas) ir pobûdá apibrëþia atitinkami teisës normø aktai. Paslaugø turinys bus toks, kokiu ástatymu remda-miesi jie tai darys. Jei ástatymai neteisiniai, pareigûnø darbas visuomenei atrodys nepriimti-nas. Antru atveju pareigûnø veiksmai ir elgsena, motyvacija sàþiningai dirbti gali bûti nulemti pareigûnø asmeninës kultûros, materialinio atlygio arba pareigûnø galimybiø patenkinti as-meninius poreikius.

Lietuviø tautai atkûrus savo valstybingumà buvo pradëti modeliuoti ir policijos parei-gûnø socialinës saugos uþtikrinimo kontûrai. Tam pradþià davë 1990 m. Aukðèiausiosios Ta-rybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, paþadëjæs vidaus reikalø sistemos pareigûnams ið-saugoti visas socialines garantijas ir tai, kad jø atlyginimas virðys Lietuvos Respublikos darbo uþmokesèio vidurká [7, p. 5]. Tai patvirtindami pirmieji teisës normø aktai (1990 m. gruodþio 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos policijos įstatymas ir 1991 m. balandþio 12 d. Vyriausybës nutarimas Nr. 127 „Dėl socialinių garantijų policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams“), reglamentuojantys VRS pareigûnø veiklà, nubrëþë gana plaèià socialiniø rantijø ávairovæ [8]. Pirmaisiais nepriklausomybës metais policijos pareigûnø socialiniø ga-rantijø apimtis, palyginti su tarybiniais laikais pareigûnø gauta socialine parama, ne tik ne-sumaþëjo, bet kai kuriais atvejais ir iðsiplëtë. Pareigûnai buvo priskirti ypatingai socialinei grupei, kurios narius siejo statutiniai tarpusavio santykiai, specifinë veiklos kryptis ir iðskirti-nës socialiiðskirti-nës garantijos.

Lietuvos Vyriausybës nustatytos pareigûnø socialinës garantijos buvo susietos su pa-grindiniais laikotarpio uþdaviniais: 1) stiprinti teisëtvarkà ir teisësaugà besikurianèioje valsty-bëje; 2) sumaþinti patyrusiø darbuotojø kaità perëjimo á rinkos ekonomikà sàlygomis; 3) á tarnybà pritraukti jaunus, nepriklausomai Lietuvai lojalius þmones. Ðiø uþdaviniø negalima buvo ávykdyti negarantavus pareigûnams dideliø socialiniø lengvatø.

Teisës aktuose numatytos socialinës garantijos atitiko to laikotarpio, kai vyravo valsty-bës reguliuojama rinka, santykius. Vëliau, kai ið esmës keitësi ekonominiai santykiai ir vi-suomenës socialinë struktûra, reikëjo keisti socialiniø garantijø teisinæ bazæ ir pritaikyti jà prie kintanèiø socialiniø sàlygø. Taèiau tuo metu á tai nebuvo atkreiptas dëmesys.

(8)

Ásibëgëjus privatizacijos procesui, keièiantis visuomenës struktûrai bei smunkant di-dþiosios dalies gyventojø pragyvenimo lygiui policijos pareigûnø galimybës pasinaudoti jiems suteiktomis socialinëmis garantijomis tapo vis ribotesnës. Apie pareigûnø socialiniø garantijø teisinës bazës, galimybiø jomis pasinaudoti ir gyvenimo iððûkiø neatitikimà pirmà kartà garsiau uþsiminta 1994 m. pradþioje VRM kolegijos posëdþiuose. 1994 m. kovo mën. VRM Profesinës etikos ir socialiniø klausimø skyriaus paþymoje VRM kolegijai „Dėl VRM si-stemos įstaigų ir pareigūnų bendradarbiavimo su visuomene ir masinės informacijos priemo-nėmis bei uždavinių keliant vidaus reikalų prestižą“ atskleidþiamos nerimà kelianèios tenden-cijos: 1993 m. VRM uþsakyto sociologinio tyrimo duomenimis, 93,1 proc. policijos pareigûnø neigiamai vertino savo socialinio aprûpinimo bûklæ. Ádomu tai, kad socialiniø garantijø teisinæ bazæ pareigûnai vertino palankiai, bet buvo nepatenkinti galimybe pasinaudoti ástatymø nu-matytomis priemokomis, lengvatomis ir kompensacijomis. Kaip vienà „skaudþiausiø“ pro-blemø pareigûnai iðskyrë jø vadovø nenorà sàþiningai mokëti uþ virðvalandþius bei darbà naktimis arba ðvenèiø dienomis. 1993 m. virðvalandþius nuolat dirbo 43,5 proc. pareigûnø, daþnai – 48,7 proc. Net 80,3 proc. respondentø teigë, jog uþ virðvalandþius jiems buvo mo-kama labai maþai, o apytikriai pusei ið jø visai nemomo-kama [9].

Praneðime VRM kolegijai buvo nuogàstaujama dël policijos elgesio su visuomene. 1993 m. Lietuvos policijos akademijos Profesinës patirties apibendrinimo laboratorijos Pilie-èiø poþiûrio á policijà ir pareigûnø rengimà atliktas tyrimas parodë, kad 10 proc. policijos darbà vertina teigiamai, 31,7 proc. neigiamai, 14,9 proc. patenkinamai, 43,4 proc. respon-dentø neturëjo nuomonës. Vertindamas gyventojø nuomonæ praneðimo autorius pripaþino: „Deja, turime atvirai sakyti, jog tam (kultûringam bendravimui – aut. past.) dar nebuvome pasiruoðæ. Policijos darbuotojus mokëm, kaip elgtis su nusikaltëliu, o uþmirðome, kaip jie turi bendrauti su kitais þmonëmis, mûsø valstybës pilieèiais“ [10, p. 2]. Ávertinti policijos pa-reigûnø elgsenà gali padëti ðie statistikos rodikliai: 1993 m. uþ tarnybinës drausmës paþei-dimus 878 policijos pareigûnai buvo atleisti ið tarnybos, arba 39,6 proc. visø atleistø parei-gûnø, ið jø 356 atleisti uþ pareigûno vardo diskreditavimà; per tà patá laikotarpá uþ tarnybinës drausmës paþeidimus nubausti 3887 pareigûnai, ið jø kas penktas darbo metu girtavo, 493 padarë pravaikðtas, 264 pametë tarnybinius paþymëjimus. Be to, dalis darbuotojø dël ávairiø prieþasèiø (atrankos netobulumo, ið dalies nepatenkinamø socialiniø garantijø) neásitvirtino tarnyboje: dël ðiø prieþasèiø 1993 m. buvo atleisti 2962 pareigûnai (9 proc. daugiau nei 1992 m.), 1600 pareigûnø buvo atleista Vidaus reikalø sistemoje neiðtarnavus pagal trejø metø sutartá [11].

Policijos, kaip teisëtvarkos sudëtinës dalies, reforma, prasidëjusi 1993 m., be visø si-stemos reorganizavimo klausimø, turëjo spræsti ir socialinës politikos problemas. 1993 m. VRM kolegija pateikë Vyriausybei nutarimo projektà „Dël vidaus reikalø sistemos pareigûnø darbo apmokëjimo“, taip pat buvo siûloma Vyriausybei „atkreipti dëmesá á VRS pareigûnø socialiniø garantijø problemas“ [10]. Deja, vidaus reikalø sistemos reformos vykdytojai, spræsdami pareigûnø socialinës saugos klausimus, pasuko atlyginimø ir jø priedø, pensijø, iðeitiniø paðalpø ir tarnybos staþo terminø daugkartiniø perskaièiavimø keliu, nekeisdami paèios socialiniø garantijø nustatymo metodologijos. Nebuvo bandoma kritiðkai ávertinti tik-ràsias valstybës galimybes átvirtinant toká aukðtà ir visiems privalomà pareigûnø teisiø ir ga-rantijø uþtikrinimo lygá. „Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pa-reigūnams nuostatai“ iki 2002 metø pabaigos buvo ið dalies keièiami arba papildomi daugiau kaip 20 kartø; maþdaug treèdalis straipsniø apskritai neteko galios.

Policijos departamento vadovø metiniø ataskaitø apie vykdomø reformø eigà analizë leidþia teigti, kad didelë priimtø sprendimø ir iðleistø teisës normø aktø dalis buvo susijusi su noru iðspræsti susikaupusias finansines problemas, o ne su pastangomis pagerinti VRS veiklà ir padëti gyventojams. Pavyzdþiui, siekiant uþtikrinti lëðø taupymà nuo 2001 m. liepos 1 d. buvo reorganizuota Transporto policijos tarnyba – likviduotas centrinis transporto poli-cijos valdymo padalinys; dël finansiniø trûkumø (netiriant optimalaus jø poreikio) buvo vyk-doma Etatø koregavimo programa; taupymo sumetimais nuo 2002 m. rugsëjo mën. Vilniaus

(9)

VPK vadovybë per naktinæ pamainà sujungë 1-jo ir 5-jo Policijos komisariatø budëtojø po-skyrius (ar nuo to bus geriau gyventojams – neaiðku) ir t. t. Dalis reformos metu pradëtø projektø dël lëðø trûkumø arba blogos vadybos liko nebaigti. Pavyzdþiui, taip atsitiko ir Ben-drojo pagalbos centro kûrimo projektui, dël kurio 2002 m. Valstybës kontrolë, atlikusi audità, iðplatino praneðimà apie VRM veiklà ðiame projekte. Praneðime buvo konstatuota, kad „lë-ðos ðio centro kûrimui naudojamos neekonomiðkai ir projekto tikslai nepasiekti“ [12]. Ðios ir kitos prieþastys lëmë, kad deðimtmetá vykdyta reforma pastebimø rezultatø neatneðë. Vidaus reikalø ministras J. Bernatonis 2003 m. sausio 31 d. vykusiame susitikime su profesiniø sà-jungø atstovais pripaþino „kad po ankstesniø vykdytø policijos reformø deklaruojamø rezul-tatø nesulaukta“ [13].

Uþsitæsusi vidaus reikalø sistemos reforma, socialinës politikos strategijos ydingumas ir pasirinkti sprendimo bûdai lëmë policijos pareigûnø, kaip socialinës atskirties grupës, tu-rëjusios daug papildomø socialiniø garantijø, virsmà á socialiai neapsaugotà, valstybës ne-remiamà, dël statutiniø santykiø ir jø veiklà reglamentuojanèiø ástatymø negalinèià dalyvauti darbo rinkoje ir taip uþsitikrinti sau gerovæ þmoniø grupæ. Pernelyg daþnas norminiø teisës aktø kaitaliojimas (nuo 1997 m. policijos darbuotojø darbo uþmokesèio apskaièiavimo tai-syklës keitësi 5 kartus) rodo, kad ástatymø leidëjai ir VRM vadovai neturëjo aiðkios, moksli-niais tyrimais paremtos, reformø ir socialinës politikos pertvarkymo programos. Tai skatino teisinio nihilizmo nuotaikø plitimà tarp pareigûnø.

Socialiniø garantijø sunykimas bei visuomenëje vykstantys socialiniai ir vertybiø poky-èiai atskleidë tam tikras pareigûnø elgsenos bei motyvacijos transformacijos tendencijas.

Nuo 1997 metø padidëjo pareigûnø poreikis siekti iðsilavinimo. VRM Personalo sky-riaus duomenimis, 2003 m. pradþioje ið visø VRS dirbanèiø pareigûnø aukðtàjá iðsilavinimà turëjo 14,4 proc., aukðtesnájá – 16,7 proc. pareigûnø. Ávairiose Lietuvos aukðtosiose mokyk-lose neakivaizdiniu bûdu 2003 metø pradþioje studijavo 9,2 proc. pareigûnø [14].

Iðsilavinimo siekimo pokyèius lëmë bendra Lietuvos visuomenëje vykstanti vertybiniø prioritetø kaita, paspartëjæs informacinës visuomenës kûrimasis bei didëjantis darbo atlygi-nimo priklausomumas nuo iðsilaviatlygi-nimo (netiesiogiai iðsilaviatlygi-nimo cenzas yra átvirtintas ir Lie-tuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, kuriame teisë uþimti pareigas ir gauti atitin-kamà kategorijà, o kartu ir didesná atlyginimà bei daryti profesinæ karjerà tiesiogiai priklauso nuo turimo iðsilavinimo), lëmæs þmogiðkojo kapitalo svarbos didëjimà [15].

Be ðiø neginèijamai teigiamø pokyèiø, matyti ir nerimà kelianèios tendencijos: 1993 ir 2000 metais pareigûnø poþiûrio á socialines garantijas analizë parodë, kad deðimtmeèio pradþioje neigiamai vertindami socialinio aprûpinimo bûklæ (nepatenkinti 93,1 proc.) parei-gûnai savo pasirinktà profesijà vertino teigiamai (68 proc.), optimistiðkiau þiûrëjo á ateitá. Ki-tokia padëtis 2000 metais: nepalanki socialiniø garantijø bûklë ima ugdyti neigiamà poþiûrá á darbà (62,4 proc.), skatina nusiþengti profesinei etikai ar net ástatymui. Kad esama socialiniø garantijø bûklë „maþina norà sàþiningai ir kokybiðkai dirbti“, manë 49,8 proc. pareigûnø, kad „norisi nepaklusti, protestuoti“ – 38,2 proc., „skatina norà virðyti tarnybinius ágaliojimus ir neleistinu bûdu pasipelnyti“ – 62 proc. pareigûnø. Tik 12,8 proc. pareigûnø tiki, kad sàþi-ningu ir atkakliu darbu ámanoma kopti tarnybinës karjeros laiptais [9, p. 139].

Iðanalizavæ pareigûnø neigiamo elgesio prieþastis galime daryti iðvadà, kad ðiuo metu vykdoma valstybës socialinë politika policijos pareigûnø atþvilgiu ima prieðtarauti jø sàmo-nëje kintantiems vertybiø prioritetams: valstybës mastu ignoravimas bûtinybës spræsti ási-ðaknijusias pareigûnø socialines problemas ir vadovavimasis „atgyvenusia“ pareigûnø „ins-titucinio pririðimo“ þinybinëje pareigûnø rengimo sistemoje samprata, kuri ne tik riboja gali-mybes laisvai priimti sprendimus keièiant profesijà, bet ir konfliktuoja su ðiuolaikine profe-sionalo rengimo ir jo tæstinio lavinimosi galimybiø plëtimo samprata, atitinkanèia ir lietuvið-kos, ir Europos darbo rinkos iððûkius. Bûtent dël darbo jëgos paklausos trûkumo ir siauro iðsilavinimo buvusiems pareigûnams kyla adaptacijos rinkoje problemø. Pavyzdþiui, Kauno darbo birþos Klientø aptarnavimo skyriaus virðininko pavaduotoja B. Janèiauskienë teigia, kad darbo birþoje uþsiregistravusiems buvusiems pareigûnams ypaè sunku susirasti geresná

(10)

darbà, iðskyrus darbà saugos tarnybose. Pareigûnai priversti dirbti vidaus reikalø sistemoje ir taikytis su darbdaviø diktuojamomis sàlygomis [16]. Taip paaiðkinamas didëjantis parei-gûnø teisinis ir dorovinis nihilizmas, motyvacijos dirbti maþëjimas. Toks policijos pareiparei-gûnø poþiûrio á savo pareigas pokytis ágauna protesto akcijø, nepaklusnumo vadovybës reikala-vimams, nusiþengimo aktø iðraiðkos gausëjimo tendencijà. Kitaip tariant, vertybiø chaosas virsta elgesio chaosu.

Vien tik 2002 m. Policijos departamento Vidaus tyrimø tarnyba atliko 44 tarnybinius patikrinimus dël policijos pareigûnø netinkamo pareigø atlikimo, 20 – dël neetiðko pareigûnø elgesio, 10 – dël piktnaudþiavimo tarnyba, 6 – dël neteisëto sulaikymo ir pristatymo á polici-jos ástaigà. 2003 m. kovo 19 d. vykusiame Policipolici-jos tarybos posëdyje buvo atkreiptas dëme-sys á padaþnëjusius apylinkës inspektoriø nusiþengimus: 2002 m. prevencijos padaliniø pa-reigûnai padarë net 12 ið 37 policijos pareigûnø padarytø nusikaltimø; ðiø padaliniø parei-gûnai daugiausia kaltinami ir kyðiø ëmimu [17].

Pareigûnø padaromus nusiþengimus arba nusikaltimus atspindi ávairûs sociologiniø ty-rimø rezultatai. Vieðosios nuomonës apie pasitikëjimà policija tyrimai atskleidþia, kad skirtin-guose rajonuose þmonës nevienodai vertina policijos darbà. Vyraujantys nuomoniø grupiø skirtumai koreliuoja su atskirø rajonø policijos komisariatø pastangomis ir gebëjimais suteikti visuomenei kokybiðkà pagalbà. Pavyzdþiui, 1997 m. Kauno technologijos universiteto Vie-ðojo administravimo katedra Kauno m. VPK uþsakymu atliko miesto gyventojø nuomonës ty-rimà. Apklausos rezultatai parodë, kad 22,2 proc. respondentø buvo nukentëjæ nuo policijos (nuo neteisëtø veiksmø); policija pasitikëjo tik 9,5 proc., nepasitikëjo 40,2 proc., ið dalies pa-sitikëjo – 50,3 proc. respondentø [18]. 2002 m. Birþø rajono policijos komisariato organi-zuota rajono gyventojø apklausa parodë, kad 23 proc. respondentø pasitiki policija, 42 proc. – pasitiki ið dalies ir 10 proc. visai nepasitiki [19]. Klaipëdos mieste, 2002 m. apklausos duomenimis, policija pasitiki 32,2 proc. (tai dvigubai daugiau nei 1997 m.), nepasitikinèiø respondentø – 26,5 procento. Nepasitikëjimo prieþastys: kad policininkai patys daro teisës paþeidimus, mano 10 proc., kad nematyti gatvëse patruliuojanèiø policininkø, mano 8,7 proc., kad yra daug savo darbo neiðmananèiø pareigûnø, mano 7,7 proc., kad piktnau-dþiauja tarnybine padëtimi, mano 7,6 proc. respondentø [20]. Neigiamà visuomenës nuo-monæ apie policijà formuoja ir þiniasklaidoje vyraujantys pareigûnø ávaizdþio stereotipai. As-meniðkai nesusidûræ su policijos pareigûnais þmonës susidaro stereotipinæ nuomonæ apie jø darbà. Tokià vieðàjà nuomonæ galima pakeisti tik nepriekaiðtingu pareigø atlikimu, teigiamo ávaizdþio kûrimu.

Visuomenës nuomonë apie VRS pareigûnø darbà atlieka keletà funkcijø: tai pareigûnø elgsenos vertinimas, valstybëje veikianèios teisës (teisingumo) suvokimo ir reakcijos á jà forma. Þmoniø nuomonë – tai jausmai, iðgyvenimai, kuriuos jie patiria tiesiogiai susidurdami su VRS institucijø ir jø pareigûnø veikla ðiems taikant teisës normø aktus arba atliekant konk-reèius veiksmus, ginanèius arba siaurinanèius þmogaus teises. Emociniø iðgyvenimø ir kas-dienës teisinës sàmonës pagrindu susiformavusi vieðoji nuomonë apie pareigûnø veiklà ne-gali bûti vienintelis pareigûnø darbo vertinimo kriterijus. Pavyzdþiui, beveik visø gyventojø apklausø respondentai neigiamai vertina Keliø policijos darbà, jø nesugebëjimà kokybiðkai tirti ávykio vietà, laiku atvykti pagal iðkvietimà ir pan. Iðtyrus Kauno m. VPK Keliø policijos darbà paaiðkëjo, kad policijai atlikti visavertæ eismo ávykiø analizæ trukdo ðiuolaikinës apa-ratûros eismo ávykiø aplinkybëms fiksuoti neturëjimas. Neiðsprendus ðios kompleksinës problemos sunku pagrástai vertinti avaringumo mieste prieþastis, imtis reikiamø eismo sau-gumo prevenciniø priemoniø. Galbût dauguma gyventojø neturi informacijos apie susiklos-èiusià situacijà keliø policijoje. Asmeniniai eismo kultûros raiðkos stebëjimai jiems leidþia teigti, kad eismo dalyviø kultûra yra prastos bûklës, o policija dirba blogai. Daugeliu atvejø visuomenës vertinimai atspindi policijos pareigûnø veiklos organizavimo, áskaitant ir jø so-cialinio aprûpinimo, padarinius, o ne prieþastis, kurios pasilieka ástatymø leidëjø, Vidaus rei-kalø ministerijos arba departamento vadovø kabinetuose. Kita vertus, visuomenë suintere-suota tvarkos palaikymu, todël jos poþiûrá á policijos pareigûnø darbà galima vertinti ir kaip

(11)

visuomenës sutikimo arba nesutikimo deleguoti policijai papildomas garantijas solidarumo laipsniu, o nuomonës raiðkà – kaip „spaudimà“ valdþiai, kad ði skirtø uþtektinai lëðø parei-gûnø socialinei saugai ir kartu sustiprintø visuomenës saugumà. Tyrimø analizë atskleidë, kad ðiandien visuomenë dar nëra pasirengusi pripaþinti policijos pareigûnø teisës á didesnes socialines garantijas. Taigi susiklostë visiðkai nepriimtina situacija: visuomenës netenkina policijos teikiamø paslaugø kokybë, o policijos pareigûnai nëra socialiai apsaugoti ir tai yra viena ið prieþasèiø, kuri veikia prieð kokybiðko darbo motyvacijà. Ið ðios situacijos galima ið-eiti tik atsisakant „institucinio pririðimo“ sampratos ir teisëkûros lygmeniu deklaruoti bei praktiðkai ágyvendinti tokià pareigûnø socialiniø garantijø politikà, kuri atitinka jø lûkesèius.

1990–1991 metais teisës normø aktuose átvirtinusi gana aukðtas VRS pareigûnø teisiø saugos garantijas valstybë pademonstravo savo politinæ valià. Ðios valios dabar trûksta, nes vykdomos neefektyvios socialinës politikos sàlygomis grësmæ þmoniø, áskaitant ir pareigû-nus, teisëms á socialinæ apsaugà kelia ne tik ástatymø spragos ir socialines teises ginanèio teisinio mechanizmo ribotumai, bet ir per didelis ástatymø leidëjo noras pasitelkus ástatymus nepagrástai iðplësti socialiniø garantijø apimtá. Visa tai skatina nepasitikëti ástatymø leidëju: jeigu ástatymui suteikiama magiðka galia kurti ne tik socialiniø garantijø sistemà, bet ir jos realizavimo galimybes, kyla realus pavojus, kad gali bûti likviduota arba apribota pareigûno teisë naudotis jam priklausanèiomis garantijomis.

Iðvados

VRS pareigûnai savo atliekamø funkcijø, valstybës jiems keliamø reikalavimø ir uþdavi-niø bei taikomø konstituciuþdavi-niø teisiø susiaurinimo pagrindu ágyja teisæ á didesnes socialines garantijas nei kitos visuomenës socialinës grupës. Ði jø teisë iðreikðta socialinëmis garanti-jomis ir átvirtinta atitinkamø teisës normø aktuose. Todël VRS pareigûnø socialinës garantijos ágijo visoms valdþios institucijoms privalomà pobûdá. Visa tai privalëjo 1993 m. átvirtinti VRM vadovai, pradëjæ vidaus reikalø sistemos reformà, taèiau jie neástengë iðspræsti pareigûnø socialinës saugos problemø taip, kad bûtø atsiþvelgta ir á valstybës ekonomines galimybes, ir á socialinius visuomenës interesus. Nepakankamos valstybës pastangos uþtikrinti VRS pa-reigûnø darbo uþdaviniø ágyvendinimà ir spræsti jø socialines problemas, kitø socialiniø gru-piø pragyvenimo lygio smukimas ir ðiame kontekste neigiamo visuomenës poþiûrio á valsty-bës institucijas formavimasis sudarë prielaidas visuomeninëje sàmonëje ásitvirtinti neigiamai vieðajai nuomonei apie VRS pareigûnø veiklà: þmonës nepasitiki policija, nes nemato (ne-jauèia) konkreèiø jos veiklos rezultatø. Tai galima interpretuoti kaip pilieèiø neigiamà poþiûrá á pareigûnø sieká deklaruoti savo teisæ á iðskirtines socialines garantijas.

♦♦♦ LITERATÛRA 1. Europos policininkų chartija. – Vilnius: Littera, 1993.

2. Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX–1538 priimtas Vidaus tarnybos statutas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 42–1927.

3. Taljūnaitė M. Socialinis struktūrinimasis: ar pritaikomos klasikinės teorijos šiuolaikinei Lietuvai // Lietuvos socialinės panoramos kontūrai. – Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1998.

4. Bernotas D., Guogis A. Socialinės politikos modeliai: dekomodifikacijos ir savarankiškai dirban-čiųjų problemos. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003.

5. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. 6. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1996.

(12)

7. Lietuvos VRS respublikinės profesinės sąjungos suvažiavimo rezoliucija // Sargyba. 2002 m. gegužės 30. Nr. 22 (485).

8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. 127 „Dėl socialinių ga-rantijų policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams“ // Valstybės žinios. 1991. Nr. 14–377. 9. Vitkauskas K. Vidaus reikalų sistemos socialinės garantijos: teisės ir galimybės jomis pasinaudoti

// Jurisprudencija: mokslo darbai. 2001. T. 23(25).

10. Vidaus reikalų ministerijos kolegijos medžiaga. – Vilnius: VRM, 1993.

11. Personalo statistika // Vidaus reikalų ministerijos personalo departamentas. – Vilnius, 1998. 12. Steigiant Bendrąjį pagalbos centrą dirbta neprofesionaliai VRM informacija // Sargyba. 2002. Nr.

39(502).

13. Išskirtinis dėmesys – eilinių pareigūnų tarnybiniams poreikiams // Sargyba. 2003. Nr. 6(521). 14. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos metinė 2003 m. personalo ataskaita // VRM

Perso-nalo departamento PersoPerso-nalo apskaitos ir socialinių reikalų skyrius. 2003 m. kovo 7 d.

15. Vitkauskas K., Greičius S. Pareigūnų vertybinių orientacijų ir motyvacijos ryšys bei jų poveikis studijoms // Jurisprudencija: mokslo darbai. 2002. T. 36(28).

16. Ar sunku įsidarbinti buvusiam policininkui? // Sargyba. 2003. Nr. 5. 17. Norkevičius A. Vadovautis ne tik įstatymais // Sargyba. 2003. Nr. 2(517).

18. Luobikienė I. Kauno miesto gyventojų nuomonė apie policijos darbą // Socialinės grupės: raiška ir ypatumai. – Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1998.

19. Pranskūnas V. Pareigūną norėtų matyti kaip draugą // Sargyba. 2002. Nr. 19(482). 20. Bendikaitė D. Kaip vertinamas policijos darbas // Sargyba. 2002. Nr. 29(492).

♦♦♦

Validity of Police Officers’ Right to Better Social Security Dr. Kęstutis Vitkauskas

Law University of Lithuania SUMMARY

In the article the problems of validity of police officers rights to exclusive guarantees are analysed following the principle of subject rights and duties unity.

The problem of the soundness of the officer right to use the social guarantees assigned to them is discussed taking into consideration two aspects: 1) public functions performed by the police officers and 2) society solidarity to grant the officers additional social guarantees. For that aim the peculiarities of the functions performed by the police officers and their effect on the activity of the officers and the importance of the social status of the police to the society attitude towards the police activity are investigated.

In the article the conclusion that the duties provided for the officers of legislative bodies and the special requirements to the officers related with their performance and certain limitations of constitutional rights applied to them suppose the officer right to exclusive social guarantees guaranteed by the state is drawn. The state recognition of the officer rights to bigger social safety is expressed in the major principles of internal service indicated in „Internal Service Statute“. In this way as the state expands the officer rights safety by means of legal regulation the problem of validity of social guarantees granted to the officers is identified with social justice. Employing such a model of social policy it is possible to solve the social problems of police officers at least partially, but it is impossible to prevent social conflicts between separate public groups. In a legal state the very society can give the final answer regarding the soundness of the officer right to demand exclusive social guarantees by acknowledging these rights and demanding from the authorities to fulfill the obligations to police officers taken upon by them. Such an agreement of society may appear under corresponding

(13)

social, economic and political conditions and under favourable public opinion on the work of police officers.

Aiming to reveal the soundness of the social guarantees of police officers in the article the factors forming public opinion on the work of police officers and social guarantees were analysed and the status of police officers as a social group in society was revealed as well.

In the article the conclusion that the reform of internal affairs system carrying out of which has been started since 1993 could not solve the problems of social safety of the officers in such a way that the state economic capability and society social interests were taken into consideration was drawn. Insufficient attention to the activity and social demands of police officers and negative expression of police behaviour created prerequisites for the consolidation of negative opinion about the officers activity in the people consciousness.

The analysis of the investigation revealed that today the society is not completely prepared to recognize the right of police officers to bigger social guarantees. So a completely unacceptable situation has arisen: the society is not satisfied with the quality of the services rendered by police officers and the police officers are not socially secure and that is one of the reasons which acts against the motivation of work of high quality. One may escape such a situation only by refusing the conception of „institutional tying down“ and declare in the level of law working out and realize in practice such a policy of social guarantees of officers which corresponds with their expectations.

Referencias

Documento similar

28 Para más información sobre los distintos tipos jurídicos que integran el sector voluntario véase Demetrio CASADO , “Visión panorámica de las organizaciones voluntarias en

- Si por el contrario, se quiere crear un formato bibliográfico nuevo, en RefWorks: Ir a menú “Bibliografía/ Editor de formato bibliográfico”. - Ir

En primer lugar, el agricultor ya no vende, el agricultor ya tiene que ir a través de los mercados, y no es que tenga que ir a través de los mercados porque alguien, un alcalde o

Ir al registro anterior. Ir al siguiente registro. Ir al final del fichero. Saca la lista de valores para buscar uno. La lista de valores aparece en una ventana. En la parte

c) Los compuestos Ph3SnX reaccionan con un ión X–– para formar el anión [Ph3SnX2]–– que tiene estructura de bipirámide trigonal con los grupos fenilo en.

Con el presente texto pretendo dar cuenta del proceso investigativo-creativo que desarrollé para llegar a Estoy cagado del miedo por ir al centro, el cual, responde

Hay una demanda compartida acerca de la necesidad de más espacios para la coordinación entre tutores, maestras AL y logopedas, y poder ir creando espacios de discusión para ir

Gracias a vuestros incólumes cálculos, quiebros y brincos, la lidia se fragua, tercio tras tercio la fábrica crece.. y allá en campanil se