Sekuliarizacija ir religijos ateitis

ISSN 1392–1126. PROBLEMOS. 2007 72

Religijos ir kultûros filosofija

SEKULIARIZACIJA IR RELIGIJOS ATEITIS

Vilniaus universiteto Filosofijos katedra Universiteto g. 9/1, LT-011513 Vilnius Tel. (370 5) 266 76 17, faks. (85) 266 76 00

Straipsnyje analizuojama sekuliarizacijos apibrëþties problema, jos átaka pasaulëþiûrai; svarstomas se-kuliarizacijos procesø poveikis religijos atgimimui. Teigiant, kad sese-kuliarizacijos samprata yra susijusi su religijos apibrëþimu, siekiama parodyti, jog pernelyg platus religijos apibrëþimas lemia tai, kad religija gali bûti pradëtos laikyti ávairios ideologijos. Þvelgiant á sekuliarizacijà kaip vienà svarbiausiø religinës dinamikos bruoþø, galima pastebëti, kad tai nëra vienakryptis procesas, vedantis á religijos iðnykimà, prieðingai – sekuliarizacija skatina naujø religijø atsiradimà ar senøjø transformacijà.

Pagrindiniai þodþiai: sekuliarizacija, religija, sekuliari pasaulëþiûra, ideologija.

Apie sekuliarizacijà pradëta kalbëti Apðvietos epochoje, kai greitai besivystantis mokslas ir pramonë, sparèiai augantys miestai, vis didë-janti diferenciacija keitë poþiûrá á religijà. Kla-sikinë Apðvietos tezë – religija ir mokslas yra nesuderinami. Tuomet mito ir religijos sfera buvo prieðprieðinama technikos ir mokslo sfe-rai. Manyta, kad kartu su moderniàja sekulia-rizacija prasidës racionalumo era, kurioje mis-ticizmas ir religija nebeuþims reikðmingos vie-tos. Ávairûs religijos tyrinëtojai teigia, kad mo-dernizacija, industrializacija taip pakeitë reli-gijos átakà ir vietà visuomenëje, kad buvo pra-dëta kalbëti apie negráþtamà sekuliarizacijos procesà ir kad religija tiesiog iðnyks. Taèiau daugelio teoretikø prognozës nepasitvirtino, pradëta permàstyti religijos reikðmæ þmogui ir visuomenei, naujai permàstytos ir

sekuliariza-cijos teorijos. Klasikinës sekuliarizasekuliariza-cijos teori-jos (P. Bergerio, Th. Luckmanno, D. Martino, B. Wilsono) teigë, kad modernizacija, racio-nalizacija, pliuralizacija ir kiti industrinës vi-suomenës bruoþai lems tai, kad religijos reikð-më nyks, sekuliarizacijos procesai spartës ir re-ligija liks reikðminga nebent privaèioje sfero-je. Nemaþai kalbëta ir apie sekuliarizacijos áta-kà religijos filosofijai, t. y. kaip religijos apmàs-tymas ir religiniø simboliø bei tekstø aiðkini-mas gali kisti transformuojantis socialinei ir in-telektualinei aplinkai.

Sekuliarizacijos procesas siejamas su vis di-dëjanèia specializacija, su auganèiu socialiniu mobilumu ir vis didëjanèia gyventojø koncen-tracija miestuose. Kadangi daþnai stipri religi-në visuomereligi-në siejama su apibrëþta teritorija ir nedidelëmis bendruomenëmis, kurios

padë-davo palaikyti religiná jausmà ir uþtikrinti reli-giniø institucijø autoritetà bei átakà, nemaþai autoriø socialiná mobilumà ir plaèius kultûri-nius kontaktus laiko svarbiu stipriø religiniø ásitikinimø erozijos veiksniu. Taèiau að bûèiau linkusi sutikti su J. A. Beckfordu: tai, kad reli-gija yra istoriðkai susijusi su palyginti nedide-lëmis bendruomenëmis, nereiðkia, kad ji ne-galëtø prisitaikyti ir dabartiniuose dideliuose miestuose, ir prie globalëjanèio pasaulio.

Bendruomenës silpnëjimas, didëjanti urba-nizacija, didëjantis modernaus gyvenimo frag-mentiðkumas, racionalizacija ir mokslinio pa-saulëvaizdþio átaka, sekuliarizacijos teoretikø nuomone, sukuria tokià situacijà, kai religija yra privatizuojama ir praranda socialinæ átakà. Kyla klausimas, ar religijos sfera yra pasmerk-ta neiðvengiamam siaurëjimui, ar yra prieþas-èiø tikëti, kad sekuliarizacijos tezë gali bûti at-mesta? Galima suabejoti, ar vyksta tik pasau-lio sekuliarizacija ir ar nevyksta atvirkðtinis pro-cesas – pasaulio sakralizacija? Klasikinës se-kuliarizacijos teorijos numatë dvi alternatyvas religijai: 1) religija bandys vis labiau prisitai-kyti prie sekuliarizuoto pasaulio ir praras savo transcendentiná matmená; 2) religija nesikeis ir nesiderins prie pasikeitusio pasaulio ir ðitaip iðliks patraukli tik maþumai. Taèiau jei bent iki XX a. antrosios pusës ðios prognozës atrodë átikimos ir pagrástos, tai dabar, iðkilus daugy-bei naujø religiniø judëjimø, suaktyvëjus fun-damentalistams, konservatyviai krikðèionybei Lotynø Amerikoje, stiprëjant ortodoksijai ju-daizme, atsirado bûtinybë permàstyti sekulia-rizacijos tezæ.

Sekuliarizacijos apibrëþties problema

Terminas sekuliarizacija pradëtas vartoti per re-liginius karus ir reiðkë teritorijos ar nuosavy-bës atëmimà ið baþnyèiø ar religiniø bendruo-meniø. Sekuliarizacija yra kontroversiðka

sà-voka dël jos skirtingo vartojimo ávairiose dis-ciplinose: filosofijoje, teologijoje, socialiniuo-se moksluosocialiniuo-se. Terminas sekuliarizacija religi-jos sociologijoje vartojamas ávairiai, jis gali reikðti ir teorijà, ir procesà. Sekuliarizacija kaip teorija buvo plëtojama D. Martino, P. Berge-rio, Th. Luckmanno, B. Wilsono. Visi jie ma-në, kad visuomenei modernizuojantis religijos reikðmë nyks. Bendroji sekuliarizacijos teori-ja, anot Davido Martino, pirmiausia turi bûti taikoma krikðèioniðkajam pasauliui arba, tiks-liau, „visuomenëms, turinèioms krikðèioniðkàjá istoriná pagrindà, taèiau ji taip pat gali bûti pri-taikyta ir kitoms visuomenëms, á kurias seku-liarizacija buvo eksportuota su tam tikromis modifikacijomis“ (Martin 1979: 2). Sekuliari-zacijos sàvoka gali bûti vartojama grynai de-skriptyviai, taèiau moderniaisiais laikais termi-nas sekuliarizacija, juolab jo vedinys sekuliariz-mas buvo vartojami kaip ideologinë sàvoka, tu-rinti kartais pozityviø, kartais negatyviø verti-namøjø konotacijø. Vieniems ði sàvoka reið-kia modernaus þmogaus iðsilaisvinimà ið reli-gijos globos, kitiems, ypaè susijusiems su tra-dicinëmis baþnyèiomis, – dekrikðèionizacijà ar pagonizacijà.

Kalbant apie religijos ateitá, sekuliarizacija yra dominuojanti tema tarp religijos tyrinëto-jø. Terminas sekuliarus reiðkia priklausantis pa-sauliui, sekuliarizacija – tapimà pasaulietiðkam. Ðiuolaikiniø autoriø vartosenoje sekuliarizacija reiðkia tikëjimo antgamtinëmis jëgomis erozi-jà ar praradimà. Problema kalbant apie seku-liarizacijà ta, kad poþiûris á jà priklauso nuo to, kà mes laikome religija. Skirtingi autoriai skirtingai apibrëþia religijà, o nuo to priklauso jø poþiûris tiek á jos funkcijas, tiek á jos iðnyki-mo galimybæ. Nemaþa dalis sociologø religija laiko tokias màstymo sistemas, kurios nurodo á antgamtës (angl. supernatural) egzistavimà ir yra átvirtintos kaip socialinës struktûros (Ber-geris, Starkas Bainbridge’as). Kiti mano, jog

religijos apibrëþimas turëtø bûti toks, kad ap-imtø marksizmà, moksliná humanizmà ir kitas màstymo sistemas, nebûtinai nurodanèias á ant-gamtæ (Bellah, Luckmannas). Kita vertus, re-ligijos apibrëþimas turëtø bûti bendras, bet ne pernelyg platus, kad pagal já religijomis nebû-tø galima laikyti ávairiø ideologijø.

Apie sekuliarizacijos termino vartojimà ir taikymà po Antrojo pasaulinio karo kalbëjo ne-maþai teologø, ypaè protestantø, kurie, sekda-mi Dietrichu Bonhoefferiu, apvertë ankstesná krikðèioniðkà sekuliarizacijos vertinimà ir ma-në, kad sekuliarizacija yra svarbiausiø krikð-èionybës temø realizacija. Nenuostabu, kad ðios pozicijos atstovai manë, kad terminas se-kuliarizacija turi bûti atmestas kaip klaidingas ar net beprasmis. Visgi, mano nuomone, ter-mino neturëtø bûti atsisakyta, nes jis tiesiog nurodo á svarbius procesus, kurie vyko moder-niojoje Vakarø istorijoje. Svarbu atkreipti dë-mesá á tai, kad viena yra tvirtinti, jog yra istori-nis prieþastingumas tarp krikðèionybës ir tam tikrø moderniojo pasaulio bruoþø, o kas kita – teigti, kad á modernøjá pasaulá, áskaitant ir se-kuliarius jo bruoþus, turi bûti þvelgiama kaip á loginæ krikðèionybës realizacijà. Bergeris pa-teikia toká sekuliarizacijos apibrëþimà: „saky-dami sekuliarizacija, mes turime omenyje to-kius procesus, kai visuomenës ir kultûros sek-toriuose iðnyksta religiniø institucijø ir simbo-liø dominavimas“ (Berger 1967: 107). Panaðiai sekuliarizacijà apibrëþia ir K. Dobbelaere. Anot jos, sekuliarizacija reiðkia, kad religija nu-stoja bûti svarbus socialiniø institucijø funk-cionavimo veiksnys. Nors tai, pripaþásta ji, nie-ko nesanie-ko apie individø religinæ sàmonæ, ta-èiau gali jà paveikti. Ji apibrëþia sekuliarizaci-jà kaip procesà, kai tradicinës transcendenti-nës religitranscendenti-nës sistemos moderniojoje visuome-nëje tampa subsistemomis tarp kitø subsiste-mø, o ne yra virð jø (Dobbelaere 1999: 2). Jos nuomone, dël to socialinë religijos reikðmë

la-bai sumaþëja. Apibendrindamas sekuliarizaci-jos teorijas, R. Wuthnowas teigia, kad moder-nioje visuomenëje tradicinës religinës institu-cijos praranda átakà arba daro nuolaidas pa-saulietinei aplinkai. Jo nuomone, „sekuliari-zacija reiðkia arba tai, kad vykstant ðiam pro-cesui religija moderniose visuomenëse neten-ka anksèiau turëtos iðkilios ar átakingos padë-ties, arba kad ji iðlaiko savo átakà tik vis labiau prisitaikydama prie racionalumo ir reliatyviz-mo normø ar eidama á kompromisà su reliatyviz- moks-lu, ekonominiais interesais ir valstybe“ (Wut-hnow 1996: 145). Bûtent su ðiais procesais, anot Wuthnowo, siejama daug doktrininiø ir orga-nizaciniø pokyèiø.

Vakarø pasaulyje kalbant apie sekuliariza-cijà daþniausiai nurodoma á krikðèioniðkosios baþnyèios átakos praradimà ir jos atskyrimà nuo valstybës. Kalbant apie kultûrà ir simbolius, se-kuliarizacija yra pirmiausia sociokultûrinis pro-cesas, kuris paveikia visà kultûriná gyvenimà – galima pastebëti religinio turinio maþëjimà me-nuose, filosofijoje ir literatûroje. Taip pat svar-bus veiksnys yra mokslo kaip autonomiðkos ir aiðkiai sekuliarios pasaulëþiûros iðkilimas.

Religinëms institucijoms iðkyla fundamen-tali problema: kaip iðsilaikyti tokioje aplinko-je, kuri nebepriima religiniø realybës apibrë-þimø kaip savaime suprantamø? Bergeris ma-to du galimus pasirinkimus. Religinës tradici-jos, bandydamos prisitaikyti tiek teoriðkai, tiek praktiðkai, turi atsakyti á klausimà: kiek gali-ma modifikuoti tradicijà? Viena strategija yra bandyti prisitaikyti prie besikeièianèio pasau-lio ir reorganizuoti institucijas taip, kad jos bûtø labiau relevantiðkos moderniajam pasauliui, kita – stengtis iðlaikyti jas nepakitusias ir likti patrauk-lioms tik visuomenës maþumai. Tiek protestan-tizmas, tiek katalikybë susidûrë su problema, kaip naujai sureaguoti ir ávertinti tokius pasi-keitimus. Pirmiausia su ðia problema susidûrë protestantai, nes jie atsisakë daugumos

katali-kybës turimø „kanalø“ su transcendencija ir taip atsidûrë tokioje situacijoje, kuri buvo daug atviresnë sekuliarizacijai. Taip pat svarbu pa-minëti, kad protestantiðkosios baþnyèios kon-troliavo daug maþesnes teritorijas nei katalikø baþnyèia ir daþniau susidurdavo su kitomis re-alybës apibrëþimo sistemomis, kurios sumaþi-no jø religinës pasaulio apibrëþimo sistemos átikimumà.

Atsakas á sekuliarizacijà religijos filosofijoje

Viena ið pagrindiniø protestantiðkosios teolo-gijos kriziø galima laikyti liberaliosios teologi-jos pasirodymà XIX a. Ji paveikë visas teolo-ginës minties sritis: Biblijos studijas, baþnyèios istorijà, etikà, sisteminæ teologijà. Jos pradi-ninkas – F. Schleiermacheris, reagavæs á mo-dernybës iððûkius krikðèionybei. Jis pabrëþë re-liginës patirties reikðmæ. Religinæ patirtá supra-to kaip „begalybës intuicijà“, neredukuojamà á kitus matmenis. Kadangi „begalybës intuici-ja“ yra iðskirtinis, individualus patyrimas, te-ologija daugiau orientuojama á sekuliarius in-telektualus: „jie, o ne jo savos religijos ðalti-niai dabar tampa protestantø teologui kogni-tyvaus priimtinumo arbitrais. Dabar intelek-tualiniai kompromisai derinami su jais“ (Ber-ger 1967: 159). Galima teigti, kad teologai èia jau atsiþvelgia á sekuliarius intelektualus, tam-panèius jiems ta grupe, á kurios kritikà atsiþvel-giant formuojama teologija, kurià galima pava-dinti derëjimosi su sekuliaria mintimi procesu. Kaip tik gynybinæ pozicijà galima laikyti vienu pagrindiniø liberaliosios teologijos bruoþu.

Protestantø teologai darë tam tikras nuo-laidas, kad religija iðliktø patraukli. Situacija ið dalies pasikeitë po Pirmojo pasaulinio karo, iðkilus naujiems revoliuciniams judëjimams. Pirmoji rimta reakcija á teologiná liberalizmà siejama su vadinamuoju „dialektiniu“ arba

„neortodoksiniu“ judëjimu, kurio vienas þy-miausiø atstovø buvo Karlas Bartas. Jis pasi-sakë prieð liberaliàjà teologijà, kuri, jo nuomo-ne, atsakinga uþ tai, kad teologija buvo redu-kuota á þmogiðkàjà kalbà, ir smerkë liberalio-sios teologijos atstovø pastangas reaguoti á mo-derniosios kultûros iððûkius. Esà tarp þmogaus ir Dievo þiojëja neperþengiama praraja, todël Apðvietos pastangos aiðkinti apreiðkimà isto-riðkai ir já sekuliarizuoti esanèios aiðkiai klai-dingos. Bartho nuomone, Apðvieta lëmë toká màstymo bûdà, kai apreiðkimas psichologizuo-jamas, ieðkoma jo istorinës ar moralinës reikð-mës, kad bûtø galima sekuliarizuoti. Jis manë, kad tarp filosofijos ir teologijos negali bûti jo-kiø sankirtos taðkø, nes pirmosios funkcija esanti Dievo malonës skelbimas: „teologija në-ra kûrybinis veiksmas, o tik Kûrëjo /.../ garbi-nimas“ (Barth 1968: 17). Neortodoksinëje te-ologijoje akcentuojama, kad krikðèioniðkoji þi-nia nëra subjektyvi, kad ji nepriklausoma nuo þmogaus poþiûrio ar istorijos traktavimo. Taip ortodoksija atsiriboja nuo „sekuliariø pasau-lëþiûros madø“. Ði teologinë tradicija glaudþiai siejasi su baþnyèios atradimu ið naujo, pabrë-þiant bendruomenës svarbà krikðèionybëje ir atmetant liberaløjá individualizmà.

Vienas pirmøjø Bartho kritikø buvo Paulis Tillichas, siekæs Vakarø religiniø tradicijø kal-bà performuluoti tokiomis sàvokomis, kurios derëtø su modernybe. Jo nuomone, ávairiose sekuliariose sistemose (pvz., egzistencializmas, marksizmas, psichoanalizë) glûdi klausimai, á kuriuos turëtø atsakyti teologija. Jis stengësi suderinti krikðèionybæ su modernybe, rasti sà-lyèio taðkø tarp filosofijos ir teologijos, tarp re-liginës ortodoksijos ir sekuliarios visuomenës. Knygos Kultûros teologija áþangoje Tillichas pa-brëþia, kad vienas ið pagrindiniø jo interesø – nu-rodyti, kaip krikðèionybë yra susijusi su sekulia-riàja kultûra, ir atskleisti religinæ dimensijà þmo-gaus kultûrinëje veikloje (Tillich 1964: v). Jo

nuomone, Bartho pozicija esanti pernelyg ra-dikali. Egzistencinëje þmogaus bûties plotmë-je mes neiðvengiamai turime matyti teologinæ dimensijà, nes filosofija galiausiai prieinanti prie klausimo, kà reiðkia bûti ar nebûti, o atsa-kant á egzistencinius klausimus bûtina Dievo idëja. Tillichas apibrëþë religijà kaip þmogaus „galutiná rûpestá“ (angl. ultimate concern) ir kartu pateikë toká platø religijos apibrëþimà, kad XX a. ideologijos (nacizmas, komunizmas) irgi galëjo bûti traktuojamos kaip religinës per-spektyvos.

Ideologija ir religija

Vienas radikaliø sekuliarizacijos oponentø yra Johnas Grey’us. Anot jo, ið visø Apðvietos mi-tø idëja, kad mes gyvename sekuliariame am-þiuje, yra labiausiai absurdiðka: „religija yra na-tûralus þmoniø poreikis, kurá visuomenë ban-do nuslopinti taip, kaip Viktorijos laikais buvo slopinamas seksualumas“ (Gray: 2002, 69). Pa-naðiai màsto ir W. Keenanas tvirtindamas, kad „sekuliarios visuomenës idëja priklauso ðlovin-gai pasaulietiðkos mokyklos ðalininkø praeièiai kaip pagrindinë klasikiniø socialiniø teorijø sà-voka“ (Keenan 2002: 281). Kalbant apie idëjà, kad mes gyvename postreliginëje eroje, verta prisiminti, kad sekuliari sfera yra krikðèiony-bës iðradimas. Sekuliarios valstykrikðèiony-bës idëjà gali-ma sieti su Naujajame Testamente Kristaus pa-sakytais þodþiais: „kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20: 25) ir, Gray’aus manymu, ði idëja, iðgryninta Augus-tino ir sumoderninta reformacijos laikais, bu-vo pagrindas liberalams bandant atskirti reli-gijà nuo politikos; ðiuo atþvilgiu liberalusis hu-manizmas esàs neokrikðèioniðkas kultas. Kaip jau buvo minëta, nemaþai teoretikø taip pat mano, kad sekuliarios ir sakralios sferos skyri-mas ir ið to plaukianti religijos sferos atskirtis nuo pasaulietiðkos jau slypi paèioje

krikðèio-nybëje, taip pat kitose religijose. Gray’us tvir-tina, kad liberalizmas yra tam tikra iðkraipyta religijos forma. Èia verta prisiminti Bergerá, teigusá, kad religijà gali nukonkuruoti ávairios ideologijos ir kad sekuliariame pasaulyje jos sudaro konkurencijà religiniam pasaulëvaiz-dþiui. Taèiau Gray’us, prieðingai nei Bergeris, yra ásitikinæs, kad tokios ideologijos yra viso labo uþslopinto religingumo ar iðkreiptos reli-gijos formos ir kad negalima kalbëti apie ne-religinæ visuomenæ. Èia Gray’aus mintys ið da-lies panaðios á tai, kà kalbëjo M. Eliade – pa-sauliui sekuliarizuojantis, þmogaus poreikis tu-rëti religijà neiðnyksta, o tik pradeda reikðtis ávairiomis kitomis sekuliarizuotomis religijos formomis, pavyzdþiui, popkultais ir pan.

Taip pat svarbu, pasak Gray’aus, atsiþvelg-ti ir á pozityvistø átakà bei jø iðkeltà humanisatsiþvelg-ti- humanisti-nës religijos idëjà, kurià liberalai perëmë ið po-zityvistø. Liberalusis humaniðkumas perëmë nemaþai krikðèionybës elementø, ið kuriø svar-biausias – ásitikinimas, kad þmogus ið esmës ski-riasi nuo kitø gyvûnø ir yra unikalus tuo, kad gali, naudodamasis mokslo atradimais, sukur-ti geresná pasaulá. Èia taip pat ámanu rassukur-ti pa-raleliø su Eliade mintimis, pasakytomis kny-goje Þaizdras ir tiglis, kur jis tvirtina, kad mo-dernaus pasaulio „svajonë“ pakeisti pasaulá ir já valdyti yra paveldëta ið magø ir alchemikø. Taèiau moderniojo þmogaus bandymas sukur-ti geresná pasaulá skiriasi nuo alchemiko ar ma-go tuo, kad gamta nebelaikoma sakralia ir á jà þvelgiama tik kaip á þaliavà. Panaðiai mano ir Gray’us: á þemæ þvelgiama tik kaip á iðteklius, skirtus þmogui naudoti, o „tie, kurie laikosi to-kio poþiûrio, save laiko moksliniais realistais, nors ið tiesø yra krikðèioniðkojo poþiûrio pa-veldëtojai. Humanistinis poþiûris á þemæ kaip á instrumentà tenkinti þmogaus tikslams yra se-kuliarus Pradþios knygos mito atkartojimas“ (Gray 2002: 71). Pasak Gray’aus, problema esanti ta, kad sekuliarûs mitai yra

kenksminges-ni: tradicinëje krikðèionybëje apokaliptiniai im-pulsai buvo slopinami áþvalgos, jog visi þmonës yra ydingi, o sekuliariuose mituose ði áþvalga bu-vo prarasta ir tai skatino daugybæ nusikaltimø, vykdomø siekiant sukurti dangø þemëje.

Nemaþai autoriø (Z. Baumanas, J. Haber-masas) atkreipë dëmesá, kad dvideðimtajame amþiuje vykæ pasauliniai karai, o ypaè naciz-mo ir komuniznaciz-mo ideologijos, buvo logiðka Apðvietos paþangos idëjø tàsa: esà þmogus ga-li sukurti naujà, geresná pasaulá. Humanistai, pasak Gray’aus, neigdami naudojimàsi K. Mar-xo ir Comte’o idëjomis, vis dar tvirtina, kad mokslinio þinojimo augimas leidþia þmonijai sukurti geresná pasaulá, nors tokiam ásitikini-mui nesà jokio mokslinio pagrindo: „tai gry-nas tikëjimas, grygry-nas ir paprastas. Negana to, tai krikðèioniðkas tikëjimas – mitas, kad mes, prieðingai nei gyvûnai, galime formuoti ateitá“ (Gray 2002: 70). Gray’aus nuomone, sekulia-riose kultûrose mokslas tapo religiniø poreikiø, tokiø kaip prasmë ir viltis, tenkinimo priemo-ne. Mokslas, þadinantis paþangos jausmà, kar-tu duodàs ir pagrindà tikëti, kad yra tam tikra struktûra þmogiðkøjø ávykiø chaose. Gray’aus mintims pritaria ir vokieèiø filosofas T. Olsonas. Jis mano, kad modernusis tikëji-mas (angl. belief) paþanga, susikristalizavæs að-tuonioliktajame amþiuje ir tapæs dominuojan-èia ir savaime akivaizdþia pasaulëþiûra, yra pa-remtas tiek krikðèioniðku mileniarizmu, tiek uto-pizmu. Olsono nuomone, bûtent mileniarizmo ir utopizmo deriniu galima paaiðkinti moder-niojo tikëjimo paþanga prigimtá ir, þiûrint ið ðios perspektyvos, já galima laikyti sekuliarizuotu krikðèioniðku mileniarizmu, atskiestu utopiðko Apðvietos racionalizmo (Casanova 2001: 2).

Gray’us ásitikinæs, kad ateizmas irgi yra tam tikra religijos forma. Ateistai esà labiau emo-ciðkai uþsiangaþavæ ir intelektualiai nelanks-tesni nei tikintieji. O tai reiðkia, kad bûtent re-liginiø impulsø slopinimu galima paaiðkinti

se-kuliarià mintá apsëdusá nelankstumà ir grieþ-tumà. Nuo Marxo ir Millio laikø gyvuoja ásiti-kinimas, kad religija bus iðstumta mokslo ir kad ði idëja esanti „labiausiai sekuliariø humanis-tø ginama tikëjimo dogma“ (Gray 2002: 73). Bûtent dël religijos gyvybingumo dauguma se-kuliariø intelektualø esà tokie netolerantiðki jos atþvilgiu ir niekinà jà kaip iracionalià, ta-èiau, pasak jo, lygiai toks pat iracionalus esàs ir ásitikinimas, kad þmogus yra valdomas pro-to. Gray’aus nuomone, sekuliariø kultø atsira-dimas yra religiniø poreikiø slopinimo iðdava, o liberalusis humanizmas esàs sëkmingas dël to, kad paremtas krikðèioniðka pasaulëþiûra ir pretenduoja á moksliðkumà. Taèiau mokslas ne-galás pasiûlyti tokios pasaulëþiûros, kokià gali pasiûlyti religija. Panaðiai mano ir R. Starkas su W. S. Bainbridge’u tvirtindami, kad tik reli-gija gali patenkinti þmogaus prasmës ir vilties poreiká. Èia Gray’us áþvelgia sekuliarizmo pa-radoksà: sekuliarios visuomenës ásitikinusios, kad religija liko uþnugaryje, taèiau jos padarë tik tai, kad pakeitë vienà mità kitu. Liberalusis humanizmas perëmæs ið krikðèionybës þmo-gaus atskyrimà nuo gamtos ir atëmæs ið ðio mi-to transcendentiná turiná, kuris jam suteikda-vo prasmæ. Ðitaip sekuliarios kultûros ástrigo tarp humanistinio poþiûrio á þmonijà ir moks-linio poþiûrio, pagal kurá þmogus yra tik viena gyvûnø rûðis, neturinti daugiau galiø keisti sa-vo likimà nei kitos. Taigi, jo nuomone, huma-nizmas ne tik nëra alternatyva religijai, bet vei-kiau iðsigimusi jos versija, kuri tarp daugybës tradiciniø religijø, kaip judaizmas, islamas, bu-dizmas, bei naujø ir hibridiniø jø formø yra tik „blyðkus krikðèionybës ðeðëlis ir anomalija“. Casanova ðiuo klausimu mano kiek kitaip: hu-manizmo religija, þmonijos sakralizacija ir in-dividualizmo kultas dabar klesti. Þmogaus tei-siø doktrinos ir judëjimo globalinë plëtra ir triumfas, anot jo, bent ið dalies patvirtino Sain-Simono, Comte’o ir Diurkheimo vizijas. Tik jie

„klydæ manydami, kad nauja humanizmo religi-ja pakeis senas teocentrines religireligi-jas, ir nenureligi-jau- nenujau-tæ, kad senosios religijos taps þmonijos sakrali-zacijos proceso neðëjomis“ (Casanova 2001: 6).

Sekuliarizacija kaip religinës dinamikos bruoþas

Ne taip radikaliai kaip Gray’us mano kiti du þymûs religijos sociologai – Starkas ir Bainb-ridge’as. Jø poþiûris á religijos reikðmæ ir ateitá yra panaðus á Gray’aus: „kartu su D. Bellu mes manome, kad ateities be religijos vizija yra iliu-zija“ (Stark, Bainbridge 1985: 1). Prieðingai Gray’ui, jie pripaþásta, kad sekuliarizacija yra viena ið svarbiausiø moderniøjø laikø tenden-cijø, taèiau mano, kad sekuliarizacija ne tik në-ra reformacijos ar Apðvietos inspiruotas pro-cesas, bet nuolatinis religijos bruoþas ir kad ðis procesas nuolat vyksta visose visuomenëse. Se-kuliarizacijos tempas gali greitëti ar lëtëti, bet visuomenëje dominuojanèios religinës organi-zacijos visada tampa daugiau ar maþiau seku-liarizuotos. Ðio proceso rezultatas niekada ne-buvo religijos iðnykimas, bet naujø religijø, ku-rios pakeièia supasaulietiðkëjusias religijas, at-siradimas. Sekuliarizacija, jø nuomone, yra vie-nas ið trijø tarpusavyje susijusiø procesø, vyks-tanèiø religijose, ir sukelia du prieðingus pro-cesus: 1) atgimimà – tradicinëje religijoje atsi-randa protestuojanèiø prieð bandymà atsiliep-ti á „paklausà“ pasaulieatsiliep-tiðkesnei religijai, t. y. atsiranda sektos; 2) religinæ inovacijà – seku-liarizacija lemia tai, kad formuojasi naujos re-liginës tradicijos; jei jos geriau patenkina reli-ginius þmoniø poreikius, tuomet iðstumia se-nus tikëjimus. Pasak Strako ir Bainbridge’o, ne-maþa dalis autoriø, prognozavusiø religijos ið-nykimà, klydo ne tik dël to, kad „taip karðtli-giðkai troðko, kad religija iðnyktø“, bet ir dël to, kad nesugebëjo pamatyti religijos dinamið-kumo. Atkreipdami dëmesá tik á konkreèias

re-ligines organizacijas, jie pastebëjo jø sekulia-rizacijos tendencijas, palaikë religijos nykimo þenklu ir neatsiþvelgë á tai, kad „religijos ðalti-niai visuomenëje nuolat kinta, bet religijos kie-kis (angl. amount) iðlieka sàlygiðkai toks pat“ (Stark, Bainbridge 1985: 3).

Atsakymas á klausimà „kà að galiu þinoti?“ ðiuolaikinëje situacijoje tampa neaiðkus, neryþ-tingas, nerimastingas. Þmonëms bûdingas troð-kimas þinoti egzistencijos prasmæ, klausti: koks gyvenimo tikslas? kodël egzistuoja þmonija? ir pan. Þmonës ne tik nori atsakymø á ðiuos klau-simus, jie daþniausiai nori tam tikrø atsakymø – kad gyvenimas turi prasmæ. Taèiau tam, kad gyvenimas turëtø prasmæ ir kad jà bûtø galima áþvelgti istorijoje, turi bûti kaþkas anapus jø, kas jà suteiktø. Kyla klausimas, ar tokie ben-dri visiems þmonëms troðkimai gali bûti paten-kinti ðio pasaulio priemonëmis, ar tik tikint, kad egzistuoja dievai, tokie troðkimai gali bûti patenkinti? Starko ir Bainbridge’o nuomone, màstymo sistemos, kurios atmeta antgamtës egzistavimà, negali pasiûlyti tokiø bendrøjø kompensatoriø kaip „amþinasis gyvenimas“, todël tikslinga apibrëþti religijà kaip „þmogið-kas organizacijas, uþtikrinanèias bendruosius kompensatorius, paremtus antgamtës prielaida“ (Stark, Bainbridge 1985: 8). Jie tvirtina, kad kal-bëti apie religijà, kuri nëra paremta „antgam-tës prielaida“, yra loginis prieðtaravimas, o ban-dymas sukurti tokià religijà yra pasmerktas þlug-ti: „jokia sekuliari prasmës sistema negali uþ-tikrinti tokio gyvenimo paaiðkinimo, kad pakeis-tø religijà“ (Stark, Bainbridge 1985: 17).

Pasak ðiø teoretikø, sekuliarizacija nëra naujas reiðkinys – jis bûdingas visoms religi-joms. Dël sekuliarizacijos sektos transformuo-jasi á baþnyèias, jø prieðiðkumas pasauliui nyks-ta, jos tampa vis labiau sekuliarizuotos. Tai skatina religinës organizacijos þlugimà, nes bandant prisitaikyti prie pasaulio, „antgamtës“ doktrina silpnëja ir ji nebegali patenkinti

þmo-niø religiþmo-niø poreikiø. Starkas ir Bainbridge’-as sekuliarizacijà apibrëþia kaip „svarbiausià religinës dinamikos bruoþà ir save ribojantá procesà, kuris sukelia atgimimà (sektø susifor-mavimà) ir inovacijà (kultø formavimàsi)“ (Stark, Bainbridge 1985: 429–430). Kai nema-þa dalis populiacijos nebeatlieka religiniø prak-tikø (angl. is unchurhed), atsiranda pastangos situacijà pakeisti – nauji kultai ir sektos, ir nors nemaþa dalis kultø nedaro átakos sekuliariza-cijos procesams, bet retsykiais atsiranda efek-tyvus kultas, galintis peraugti á Baþnyèià. Jie pripaþásta, kad pliuralizacijos procesai vyksta, kad krikðèioniðkajai baþnyèiai praradus mono-polá atsirado daugybë „religiniø produktø“. Ta-èiau tai, jø manymu, prieðingai Bergerio nuo-monei, lemia ne religijos átikimumo krizæ, bet religijos gyvybingumà – ávairiø naujø sektø ir kultø radimàsi. Taèiau taip pat reikëtø atsi-þvelgti á istorikø áþvalgà, kad jei religinë prak-tika menka, prieðiðkumas religinëms instituci-joms ir jø atstovams, abejingumas jai ir netgi skepticizmas gali rastis ir ikimoderniose visuo-menëse, taèiau skirtumas tas, kad tai, kas áma-noma ir gana daþna ikimoderniose visuome-nëse, yra galima (angl. probable) ir universalu modernybës situacijoje. Ikimoderni þemdirbið-ka visuomenë gali bûti prieðiðþemdirbið-ka religijai ar jai abejinga, o modernus industrinis miestas pasi-þymëti aukðta religine praktika, ir net tokie at-vejai gali bûti daþnesni nei manome, vis dëlto prieðingas atvejis yra vyraujantis.

Religijos atgimimas

Viena vertus, naujø religiniø judëjimø iðkili-mas kelia rimtø abejoniø sekuliarizacijos te-zës teisingumu, kita vertus, bûtø absurdiðka igti, kad sekuliarizacijos procesai nevyko ar ne-vyksta. Viena ið naujausiø pastangø apmàstyti religijos atgimimà, ypaè fundamentalistiniø ju-dëjimø ir naujø kultø bei sektø iðkilimà, yra

M. Riesebrodt’o darbas Religija globalioje per-spektyvoje. Riesebrodt’o nuomone, sekuliari-zacija ir religijos atgimimas yra tarpusavyje su-sijæ procesai. Poþiûris á juos daugiausia priklau-so nuo to, kaip mes religijà apibrëþiame. Dau-guma religijos apibrëþimø, anot Riesebrodt’o, iðreiðkia etnocentriná vakarietiðkàjá poþiûrá, yra paremti europocentriðku racionalizmu. Tai, kad dauguma sekuliarizacijos teorijø tvirtino, jog religijos reikðmë nyksta, religija tampa „pri-vatizuojama“, priklausë nuo specifinio religi-jos apibrëþimo ir teorinës pozicireligi-jos. Reikia þymëti, kad dalis sekuliarizacijos teoretikø pa-keitë poþiûrá á sekuliarizacijà kaip neiðvengia-mà procesà, lemiantá religijos iðnykineiðvengia-mà. Pavyz-dþiui, Bergeris, straipsnyje „Pliuralizmas, pro-testantizacija ir savanoriðkumo principas“ sa-ko: „poþiûris, kad modernizacija veda á religi-jos nuosmuká <...> nepasitvirtino. <...> Mo-dernizacija nebûtinai veda á religijos nuosmu-ká. Á kà ji veda, daugiau ar maþiau yra religinis pliuralizmas“ (Berger 2005: 2–3).

Bendriausia religiniø praktikø funkcija, pa-sak Riesebrodt’o, esanti krizës atveju paaiðkin-ti, kodël ji ávyko, ir padëti jà áveikti. Jos susiju-sios su tokiais reiðkiniais, kuriø sociumas ne-gali kontroliuoti ir kurie laikomi grësmingais (ligos, mirtis), taip pat su socialine nelygybe, socialiniais konfliktais. Aiðku, atsakas á krizes nebûtinai turás bûti religinis, nes kriziø patirtis nebûtinai suponuojanti prielaidà, kad egzistuo-ja antgamtinës jëgos, kurios gali kontroliuoti tai, ko mes negalime, taèiau, anot Riesebrod-t’o, religiniø praktikø universalumas leidþia da-ryti prielaidà, kad religijos klestëjimo sàlygos slypi paèioje þmogaus prigimtyje. Religiniø ins-titucijø funkcija esanti „reguliuoti“ santykius tarp þmoniø ir antgamtiniø jëgø, aiðkinti tø jë-gø prigimtá, reikðmæ – kurti religiná diskursà. Religinës institucijos, nelygu tradicija, þmones daugiau ar maþiau skirsto á religijos specialis-tus ir pasaulieèius. Bûtent religiniø specialistø

prerogatyva yra reaguoti á religijos pokyèius ir juos pagrásti. Kaip teigia Bergeris, pokyèiai ne-iðvengiamai paveikia religines institucijas, net jeigu jos nelinkusios modifikuoti teologinës tra-dicijos (Berger 2005: 4). Dvasininkai susiduria su situacija, kai jø autoritetas nebëra socialinë duotybë, o turi bûti atkurtas átikinant pasau-lieèius, á kuriø nuomonæ, net jeigu ji nepriim-tina teologiniu poþiûri, turi bûti atsiþvelgta.

Religinës institucijos yra susijusios su pa-saulietine kultûra ir socialine struktûra. Á reli-gijà reikëtø þvelgti kaip á sàlyginai autonomið-kà socialiná lauautonomið-kà, taèiau religija negali bûti adekvaèiai suprasta neatsiþvelgiant á socialiná, istoriná, politiná ir ekonominá kontekstà. Ávai-rios krizës lemia religijos dinamikà: „religiniai ásitikinimai ir praktikos yra sugalvojamos (angl.

invented), panaikinamos, atgaivinamos ir rein-terpretuojamos reaguojant á krizes ir todël vei-kia socialiniø struktûrø ar religiniø tradicijø kismà“ (Riesebrodt 2000: 17). Tol, kol tradici-nëmis struktûromis neabejojama, tol jos nesi-keièia, taèiau jeigu jos nebeatliepia þmoniø po-reikiø ir nebegali padëti áveikti kriziø, atsiran-da nauji tikëjimai ir praktikos, kurie gali bûti institucionalizuoti.

Þvelgiant ið Riesebrodt’o perspektyvos, se-kuliarizacija buvo auganèios þmonijos galios „kontroliuoti“ pasaulá rezultatas. Mokslo rai-da ir jo pritaikymas spræsti ávairias problemas sumaþino religijos átakà socialinëje sferoje. Ta-èiau tuo pat metu iðkilo ir naujos grësmës. Mokslas ne tik iðplëtë þmogaus galimybes val-dyti gamta, bet kartu iðkilo ir globaliniø eko-loginiø katastrofø grësmë. Kapitalizmas ne tik

suteikë þmonëms daugiau perspektyvø, bet ir lëmë socialiná mobilumà, dël kurio nyko gimi-nystës ryðiø ir ðeimos svarba. Tiek kiek moder-nizmas áteigë tikëjimà auganèia þmonijos ga-lia valdyti gamtà ir visuomenæ, tiek religijos reikðmë nyko. Taèiau modernizacijà lydëjo ir suabejojimas tokia þmogaus galia, dël to religi-jos reikðmë iðaugo. Ið ðios perspektyvos þvel-giant, sekuliarizacija ir religijos atgimimas vie-nas kitam neprieðtarauja, o yra, Riesenbrodt’o þodþiais, tarsi dvi tos paèios monetos pusës.

Iðvados

Nors klasikinës sekuliarizacijos teorijos teigë, kad religija pamaþu iðnyks, taèiau ðios prog-nozës nepasitvirtino. Religijos vieta kultûroje nuo Apðvietos epochos aiðkiai pasikeitë, taèiau tai nereiðkia, kad ji prarado svarbà.

Didelæ reikðmæ turi tai, kaip mes apibrë-þiame religijà. Jei religijà laikome prasmes tei-kianèia ir á egzistencinius klausimus atsakan-èia prasmës sistema, tuomet negalime kalbëti apie religijos nykimà, o tik apie jos formø kai-tà. Visgi ne kiekvienà prasmës sistemà galima laikyti religija. Tam, kad ja nebûtø laikomos ávairios ideologijos, reikëtø jà apibrëþti nuro-dant á antgamtæ.

Jei sekuliarizacija lemia religijos formø kai-tà, o ne jos iðnykimà, tuomet ji nëra vienak-ryptis procesas; jø santykis yra abipusis. Nors sekuliarizacijà galima laikyti þmonijos galios „valdyti pasaulá“ iðdava, taèiau sykiu suabejo-ta ir ásitikinimu tokia þmogaus galia, dël to re-ligijos reikðmë iðaugo.

Áteikta 2007 05 03

The article analyses the problem of the definition of secularisation and its impact on our worldview. The influence of the processes of secularisation on the revival of religion is discussed. While proposing that the concept of secularisation is related to the definition of religion, the article tries to show that a definition of religion that is too broad can give rise to a situation in which ideologies are treated as LITERATÛRA

Barth, K. 1968. The Epistle to the Romans. Lon-don: Oxford University Press.

Berger, P. L. 1967. The Sacred Canopy. New York: Anchor Books.

Berger, P. L. 2005. „Pluralism, Protestantization and the Voluntary Principle“. http://irpp.georgetown. edu/conference.htm [þiûrëta 2005-04-29]

Casanova, J. 2001. „Religion, the new millennium, and globalization“, Sociology of religion (2001 win-ter): 1–25.

Dobbelaere, K. 1999. „Towards an Integrated Per-spective of the Processes Related to the Descriptive Concept of Secularization“, Sociology of religion (1999 Fall):1–17.

Gray, J. 2002. „The Myth of Secularism“, New Statesman: 69–75.

Keenan, W. 2002. „Post-secular Sociology: Effu-sions of Religion in Late Modern Settings“, Europe-an Journal on Social Theory 4 (2):20–35.

Martin, D. A. 1979. General Theory of Seculariza-tion. New York: Harper and Row.

Riesebrodt, M. 2000. „Religion in Global Perspec-tive“, in Global Religions: A Handbook. Ed. by Mark Juergensmeyer. Oxford: Oxford University Press.

Stark, R.; Bainbridge, W. S. 1985. The Future of religion: Secularization, Revival and Cult Formations. Berkeley: University of California Press.

Tillich, P. 1964. Theology of Culture. New York: Oxford University Press.

Wuthnow, R. 1996. Ðventybës atgavimas. Vilnius: Aidai.

SECULARIZATION AND THE FUTURE OF RELIGION

Aistë Bukevièiûtë

S u m m a r y

religions. If we consider secularisation as one of the main features of religious dynamics, it is obvious that rather than being a one-way process leading to the vanishing of religion, it is one that encourages the rise of new religions or else the transformation of old ones.

Keywords: secularization, religion, secular worl-dview, ideology.