e) PROCEDIMIENTO DEL TRABAJO

Pastaruoju metu Lietuvoje ir pasaulyje (Jucevičius, 2009; Viederytė ir Juščius, 2012; Stalgienė, 2010; Porter, 1998; Rosenfeld, 2002; Roelandt ir Hertog, 1999 ir kt.) vis plačiau yra kalbama apie klasterines verslo sąjungas, kai tam tikrai pramonei priklausantys verslo subjektai ir atitinkamų sričių specializuotos organizacijos klasterizuojasi, siekiant bendrų grupės ir, be abejo, individualių interesų įgyvendinimo: veiklos specializacijos ir kaštų minimizavimo, gamybos pajėgumų optimizavimo, tiekiamos produkcijos ar paslaugų kokybės rodiklių tobulinimo,

naujų technologijų diegimo ir inovatyvių produktų sukūrimo, naujų rinkų, potencialių klientų bei tiekėjų paieškos ir pan.

Interesas aglomeruotis ir geografiškai paskirstyti ekonomines veiklas yra pastebėtas jau devynioliktojo amžiaus pradžioje. Pirmieji moksliniai darbai, susiję su ekonomikos sutelktumo poreikio tyrimais, yra paviešinti Ricardo (1817), von Thunen (1826), Launhardt (1882) ir Weber (1909) publikuotuose leidiniuose. Specializuotos industrinės vietos tyrimai išsamiai nagrinėti ir pristatyti Alfred Marshall (1890) darbuose. Autorius pastebėjo, kad veiklų klasterizacija geografinio sutelktumo zonose turės didelės įtakos įmonių veiklų rezultatams (Hofe ir Chen, 2006).

Vėlesniuose moksliniuose darbuose ir tyrimuose, atliktuose 1950 – 1960 metais, yra plėtojama regioninio ekonomikos vystymo idėja (Perroux, 1950; Myrdal, 1957; Moses, 1958; Alonso, 1964; Muth, 1969; Mills, 1970; Evans, 1973 ir kt.). Mokslininkai skyrė daug dėmesio klasikinių modelių tobulinimui, ypač ekonomikos sutelktumo ir geografinės koncentracijos aspektais. Visgi išsamaus atsakymo, kodėl ir kaip ekonominės veiklos yra linkusios aglomeruotis konkrečiame geografiniame regione, nebuvo gauta (McCann ir Sheppard, 2003).

Per pastaruosius 25 metus buvo atlikta nemažai reikšmingų tyrimų pramonės išdėstymo ir erdvės ekonomikos aspektais (Scott, 1988, 1998; Amin ir Thrift, 1992). Tai įkvėpė nemažai vėlesnių mokslininkų tyrinėti „industrinių regionų“ (Scott, 1988), „novatoriškų regionų“ (Aydalot, 1986; Maillat, 1991), „Maršalo mazgų“ (Amin ir Thrift, 1992), „mokymosi regionų“ (Asheim, 1999) ar „vietinės produkcijos sistemų“ (Crouch ir kt., 2001) koncepcijas ir veikimo sąlygas bei principus. Augantis mokslininkų susidomėjimas paskatino ekonomikos ir naujosios ekonominės geografijos mokslo sričių idėjų integraciją, sukuriant keletą naujų išdėstymo tam tikroje vietovėje modelių (Krugman, 1991; Krugman ir Fujita, 2004). Nauji globalizacijos procesai lėmė mokslinių tyrimų pokyčius, akcentuojant ne erdvės ir vietos sutelktumo reikšmę, bet technologinio ir verslumo galimybių stiprinimą įmonių tarpe, kurio pagrindas yra logiškos ir užkoduotos žinios, veikimas „be sienų“ ir tinkląveikos principu veikiančio bendradarbiavimo stiprinimas (Enright, 1998; Bathelt ir kt., 2004). Paradoksalu, bet ten, kur akcentuojamas globalumas kaip jungiančioji paradigma, esminis pramoninių regionų ir naujų industrinių erdvių veiksnys yra regioninė plėtra tam tikrame geografiniame regione (Scott, 1988; Rosenfeld, 1997).

Klasterizacijos sampratos vystymas turi tiesioginių sąsajų su mokslinės literatūros apie klasterius kiekio ir apimties gausa. Galima išskirti tris pagrindines klasterio formavimo sąlygas. Pirmoji – geografinis klasterio elementų artumas (Doeringer ir Terkla, 1995; Swann ir Prevezer, 1996), kuris sudaro sąlygas aglomeruotis (apimties ir tikslų atžvilgiais) esant vidinei specializacijai ir darbo jėgos paskirstymui. Antroji sąlyga yra susijusi su socialiniais tinklais (Roelandt ir den Hertog, 1999; Rosenfeld, 2005), kuri apima pasaulinį elektroninį ryšių tinklą, skirtą perduoti technologines žinias ir organizuoti grupinius mokymus (Asheim, 1999). Trečiasis kriterijus yra susijęs su institucine, bendrųjų vertybių ir lūkesčių kultūra ir verslo klimatu (pasitikėjimu neformaliais ryšiais, bendradarbiavimu. Tai

35 leidžia kurti naujas įmones ir formuotis pačiam klasteriui (Maskell, 2001; Rosenfeld, 2005).

Pastaruoju metu klasterio samprata interpretuojama atsižvelgiant į sisteminį ir evoliucinį požiūrius (tai: „inovacinės sistemos“, „organizacinis“ požiūris ir pan.). Šie požiūriai įtakoja klasterių formavimo dinamikos ir įsiliejimo į tarptautinius prekybos tinklus poreikio aiškinimą.

Klasikinės ir neoklasikinės teorijos: orientacija į išteklius

Orientacijos į išteklius metodikos taikymo laikotarpis apima devynioliktojo amžiaus – dvidešimtojo amžiaus pirmąją pusę. Tuomet mokslinėje literatūroje buvo plačiai paplitusios diskusijos dėl fizinių išteklių ir produkcijos faktorių įtakos klasterio formavimui. Tuomet samprata „teritorinis sutelktumas“ buvo visai teorinis, o pramoninis išdėstymas buvo analizuojamas statinio modeliavimo principais ir supaprastintomis konkurencinių rinkų veikimo ir masto ekonomijos prielaidomis (Boschma ir Frenken, 2006). Šis pramoninio išdėstymo analizės tipas apibendrintai buvo taikomas visiems sektoriams ir visoms pramonėms (McCann, 1999). Tokios studijos, kaip „naujoji ekonominė geografija“ ir „pramoninė klasterizacija“ (Porter, 1990; Krugman, 1991; Fujita ir Thisse, 1996) taipogi akcentavo pramoninio išdėstymo elgseną, pritaikomą prie įvairaus sektorių veiklos pobūdžio.

Socialinis posūkis ekonominėje geografijoje: orientacija į socialinius tinklus 1970 – 1980 metais fiksuoti ryškūs pakitimai klasterių literatūroje. Regionų vystymas imtas analizuoti politikos sprendimų priėmimo ir akademiniu aspektais (Moulaert ir Sekia, 2003). Šiame kontekste „lanksti produkcijos sistema“ įgijo naują reikšmę ir buvo laikoma naująja paradigma besikeičiančioje ekonominėje aplinkoje bei veikiant globalizacijos sąlygomis, suintensyvėjus konkurencijai ir verslo pokyčiams (Scott, 1988). Ši lanksti produkcijos sistema, pavadinta Maršalo principų atminčiai, apjungė inovatyvius ir atnaujintus industrinių regionų valdymo sprendinius (Paniccia, 2002). Tuo laikotarpiu apsijungė keletas teorinių mokyklų. Pirmiausia, „industrinių regionų“ Italijos mokykla (Becattini, 1979, 1990; Piore ir Sabel, 1984). Antra, GREMI „inovatyvaus tūkstantmečio“ idėja (Aydalot, 1986; Aydalot ir Keeble, 1988; Camagni, 1991). Vėliau Kalifornijos mokyklos idėja „naujos pramoninės erdvės“ (Scott, 1988). Vienas, šias tris mokyklas jungiantis bendras aspektas, buvo geografinė ir sociologinė klasterio dimensijos (Martin ir Sunley, 2003). 1970 – 1980 m. laikotarpiu buvo sukurta nemažai mokslinių studijų, kuriose analizuojama tyrimo technika ir kiekybiniai tyrimo metodai, skirti klasteriams / pramoniniams regionams atpažinti. Viena iš svarbiausių to laikmečio mokslinių studijų buvo paruošta 1970 metais, kurios autoriai – Czamanski ir Ablas (1979). Joje analizuojamos „pramoninių klasterių“ ir „pramoninių kompleksų“ sampratos bei pateikiami adaptuoti kiekybiniai klasterių atpažinimo ir vertinimo metodai, teoriniu lygmeniu aptarti ankstesnėse studijose.

Institucinis ir sisteminis požiūris į žinių perdavimą ir tinkląveiką

1990 – 2000 laikotarpiu buvo imti akcentuoti nauji klasterių formavimo aspektai, akcentuojant, jog ne tik institucijos ir jų organizacinė elgsena yra lemiantys lokalizacijos faktoriai, bet taipogi istorinis vystymasis, technologinė pažanga ir regionų vystymosi kryptys (Boschma ir Frenken, 2006). Klasterių literatūroje imta akcentuoti „žiniomis grįstos teorijos“ ir „socialiniai ir tinkląveikos principai“

(Asheim, 1999; Malmberg ir Maskell, 2002; Bathelt ir kt., 2004). „Inovacijų sistemos“ ir „sisteminiai“ pokyčiai (Lundvall, 1992; Cooke ir kt., 1997, 1998) taipogi imti tyrinėti kaip neišvengiami klasterių elementai, skirti jungtis į „regionines inovacijų sistemas“. Imta vis dažniau pabrėžti ne tik verslo, bet ir viešojo sektoriaus, asociacijų bei mokslo įtaką pramonės klasterizacijai. Taigi vis daugiau mokslinių studijų buvo skirta institucijų ir inovacinių sistemų analizei, akcentuojant ne tik žinių, institucijų, organizacinės elgsenos, darančių įtakos įmonių paplitimui/išdėstymui, svarbą, bet ir istorinę bei technologinę klasterių vystymosi reikšmę (Boschma ir Frenken, 2006).

Orientacija į išteklius Orientacija į socialinius tinklus Orientacija į institucijas ir _{sisteminį valdymą} Tyrimų

orientacijos:

Klasikinis ir neoklasikinis

požiūris Socialinis ir sociologinis požiūris

Institucinis ir sisteminis požiūris Teorinių

požiūrių tipai:

Klasikinės teritorinio sutelktumo teorijos (Ricardo, 1817; von Thunen, 1826; Weber, 1909; Launhardt, 1882) Neoklasikiniai sutelktumo modeliai (Isard, 1956; Moses, 1958; Alonso,

1964; Mills, 1970)

Mokyklos

„Italijos industriniai regionai“ (Becattini, 1979; Piore ir Sabel, 1984) GREMI „inovatyvaus tūkstantmečio“ idėja (Aydalot, 1986; Aydalot ir Keeble,

1988; Camagni, 1991) Kalifornijos mokyklos idėja „naujos

pramoninės erdvės“ (Scott, 1988)

Šiaurės mokyklos „besimokančių regionų“ idėja (Asheim, 1995;

Lundvall, 1992; Malmberg ir Maskell, 2002; Bathelt ir kt., 2004)

„Regioninės inovacijų sistemos“ (Cooke ir kt., 1997, 1998)

Teorinis modeliavimas ir statistinė pramoninės koncentracijos analizė

Empirinių duomenų analizė ir atvejo studijos

Vertinimo analizė ir teoriniai modeliai Metodologija:

Modeliavimas ir yra grynai teorinė samprata

Koncentracija yra

suprantama kaip: Santykinis ir analizės turinio

vienetas

Institucinio įsitvirtinimo ir plėtros kriterijus Agrarinė ir pramoninė ekonomika _{technologijomis grįsta ekonomika}Pramoninė ir aukštosiomis Žiniomis grįsta ekonomika

1800... 1900... 1950... 1960... 1970... 1980... 1990... 2000... 2010...

metai