7.1. Etikos, mediacijos ir teisės santykis. 7.2. Etinių filosofijos teorijų įtaka mediacijai. 7.3. Etiško mediatorių elgesio užtikrinimo principai.
7.3.1. Ginčo šalių apsisprendimo (autonomijos) principas. 7.3.2. Procedūrinio teisingumo principas.
7.3.2.1. Mediatoriaus nepriklausomumas ir nešališkumas. 7.3.2.2. Konfidencialumas (konfidencialios informacijos išsaugo-
jimas).
7.3.2.3. Mediatoriaus kompetencija.
7.3.3. Materialaus (rezultato) teisingumo principas. 7.4. Mediatorių etikos (elgesio) kodeksai.
7.4.1. Europos mediatorių elgesio kodeksas. 7.4.2. Mediatorių etikos kodeksai užsienio šalyse. 7.5. Profesinės mediatorių etikos taisyklės Lietuvoje.
etikos aspektai mediacijoje yra viena iš esminių mediacijos studijų temų, nes didėja visuomenės poreikis ieškoti etinio vertinimo kriterijaus mediacijos procedūroje. Šiandien jau ne tik mediacijos lopšyje – Jungti- nėse amerikos valstijose – profesinės mediatorių asociacijos ir bendrijos diskutuoja šiuo klausimu ir vadovaujasi mediatorių etikos (elgesio) kodek- sais ar standartais, bet ir europos sąjungos (toliau – es) valstybėse narėse mediatorių asociacijos, organizacijos yra priėmusios mediatorių etikos ko- deksus, europos komisija – europos mediatorių elgesio kodeksą.
Šio skyriaus tikslas – atskleisti studentams etikos reikšmę mediaci- joje, įvardyti etiško mediatorių elgesio užtikrinimo principus, apibūdinti profesinės etikos taisykles, galiojančias užsienio šalyse ir lietuvoje, kartu ugdyti studentų kritinį mąstymą, gebėjimą skirti ir spręsti etines prob- lemas mediacijoje bei įvairaus pobūdžio ginčus, nepažeidžiant etikos principų.
7.1. etikos, mediacijos ir teisės santykis
žmonės ir organizacijos konfliktuoja dėl skirtingo tos pačios situa- cijos vertinimo, skirtingų etinių (moralinių) nuostatų. todėl siekiant su- prasti etikos mediacijoje esmę ir problemas, visų pirma privalu apibrėžti etikos sampratą, etikos įtaką teisei ir mediacijai bei esmines etines filo- sofijos teorijas.
etika – filosofinė mokslinė disciplina, nagrinėjanti moralės klausi-
mus190. Moralė, būdama konkrečios žmogaus veiklos ar poelgio doroviš- kumo matas, padeda reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ir spręsti konfliktus.
atsižvelgiant į tai, kad žmogaus darbo veikla yra tipiškiausias prak- tinės veiklos pavyzdys, galima kalbėti apie profesinės etikos reiškinį – vieną iš pačių fundamentaliausių bet kurios profesinės veiklos kaip mokslo apie profesinę moralę, apimančios idealų ir vertybių, padorumo idėjų, etinių elgesio principų ir normų, atspindinčių profesijos esmę ir re- guliuojančių žmonių tarpusavio santykius, atsirandančius darbo procese ir nulemtus jų profesinės veiklos turinio, visumą, teorinių pagrindų191.
etikos ir teisės santykis. teisininko profesinę etiką lemia profesinės
veiklos specifika (moralinės ir socialinės padėties ypatybės) ir ji formuo- jasi tarpusavio santykių pagrindu bei sąveikaujant teisiniams ir morali- niams principams, teisinio ir moralinio pobūdžio normoms192.
Teisės ir mediacijos santykis. teisės ir mediacijos santykį apibūdi-
na teisininkų įtraukimo į mediacijos procedūrą būdai. Pirmasis – ginčo šalies atstovavimas mediacijos procedūroje, kuris nekelia didesnių dis- kusijų, antrasis – teisininko kaip mediatoriaus vykdoma mediacijos pro- cedūra. Pastarasis yra komplikuotesnis, nes teisininkas, veikdamas kaip mediatorius, privalo laikytis mediatoriaus profesinės etikos taisyklių193. 190 Халиуллина, В. П. Профессиональная этика юриста. Учеб. пособие. Москва:
РУДН, 2009, c. 11.
191 vyšniauskienė, D.; Minkutė, R. Socialinės veiklos profesinė etika. kaunas: technologija, 2008, p. 26.
192 Халиуллина, В. П. Профессиональная этика юриста. Учеб. пособие. Москва: РУДН, 2009, c. 48.
193 spencer, D.; Brogan, M. Mediation Law and Practice. cambridge: university Press, 2006, p. 190.
Mediatorius negali ginčo šalims duoti teisinių patarimų ar pateikti joms ginčo sprendimo projekto, nors teisininko profesijos (tiek advokato, tiek notaro ar kt.) esmė – teikti teisines konsultacijas.
Pavyzdžiui, notaro profesija reikalauja įspėti šalis apie atliekamų notarinių veiksmų pasekmes, kad šalys galėtų priimti teisingą sprendi- mą. toks įspėjimas (tokios informacijos pateikimas), savaime supran- tama, padeda šalims priimti teisingą sprendimą ir vykdant mediaciją. tai numato notaro – mediatoriaus, vykdančiojo derybas, orientavimąsi į rezultatą. teisinėje literatūroje, susijusioje su mediacija, diskutuojama, ar mediatorius prisiima atsakomybę už galutinio rezultato pasiekimą ir kokiose ribose. kai kurie mediatoriai kategoriškai atsisako nuo bet ko- kios įtakos derybų rezultatui. Jų nuomone, mediatorius atsakingas už procedūrą, šalys – už rezultatą. Mediatoriaus užduotis – formuoti derybų šalims sąlygas, kad pačios galėtų priimti sprendimą. tačiau tokia media- toriaus vaidmens samprata nesuderinama su teisine notaro funkcija. Juk prie notaro funkcijų priskirtinas ne tik šalių valios nustatymas, bet ir informavimas apie atliekamų veiksmų teisines pasekmes, nurodant al- ternatyvas ir klaidas, atsisakymas nuo veiksmų, jeigu jų atlikimas prieš- tarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų194.
todėl notaras, vykdantis mediaciją kaip nepriklausomas ir nešališ- kas asmuo, teisinėje literatūroje įgijo „aktyvaus mediatoriaus“ vaidmenį. Mediatorius turi prisiimti atsakomybę ne tik už procesą, bet ir už rezul- tato kokybę, kuri vertinama atsižvelgiant į abiejų šalių laimėjimą. at- kreiptinas dėmesys, kad notaro, kaip „aktyvaus mediatoriaus“, vaidmuo „griauna“ vykdančiojo derybas neutralumą195. toks notaro vaidmuo tarsi pažeidžia mediatoriaus neutralumą, kuris yra esminis etiško mediato- riaus elgesio užtikrinimo principas.
Pateiktas pavyzdys rodo, kad literatūroje, skirtoje mediacijos tematikai, yra diskutuojama dėl teisininkų, kurie gali veikti kaip mediatoriai, įsitrauki- mo į mediacijos procedūrą ribų, t. y. ar jų įsitraukimas į procedūros vykdymą ir sprendimo priėmimą nepažeidžia etiško mediatorių elgesio užtikrinimo principų – nešališkumo, ginčo šalių apsisprendimo (autonomijos).
194 Вальц, Р. Техника ведения переговоров нотариусами. Практическое пособие. Москва: издательство Волтерс Клувер. Москва, 2005, с. 39.
atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad teisė ir mediacija yra tos profesinės veiklos, kurios neegzistuotų be etinių elgesio principų ir normų.
7.2. etinių filosofijos teorijų įtaka mediacijai
Bet kokioje profesinėje veikloje, taip pat ir mediacijoje, sprendžiant problemas taikomos šios etinės filosofijos teorijos:
- utilitarizmo teorija – orientuota į veiksmo rezulatatą;
- deontologinė teorija – orientuota į principus, susijusius su spren- dimų priėmimu196.
Utilitarizmas (utilitaris – lot. „nauda“), kaip etinė teorija, paprastai
siejama su XiX a. anglų filosofų Džeremio Bentamo (Jeremy Bentham) ir Džono stiuarto Milio (John stuart Mill) vardais. utilitarizmo esmė: žmogus veikdamas vadovaujasi naudos principu. žmogaus elgesio šalti- nis – asmeninis interesas. veiksmas yra morališkai teisingas, jei suteikia daugiau naudos didesniam žmonių būriui.
deontologinė filosofijos teorija (deontos – lot. „pareiga“) – tai etinė
teorija, kurios esmė – pareigos problema kaip svarbiausias žmogaus gy- venimo faktas. Ryškiausias deontologinės teorijos atstovas yra imanuelis kantas. Minėta teorija nagrinėja principus, susijusius su sprendimų pri- ėmimu, kaip veiksmo etinės prigimties apibūdinimu. Šie principai gali būti apibūdinami kaip pareigos arba vertybės. tai yra principai, dėl kurių neturi būti abejojama. veiksmo pasekmės nėra diskutuojama problema iš etinės perspektyvos. Problema yra – ar buvo įvykdyta pareiga ir ar buvo laikomasi tam tikrų principų197.
etinės filosofijos teorijos taikytinos ir mediacijos praktikoje. sąži- ningumą apibrėžus kaip būtiną etiško mediatoriaus elgesio užtikrinimo principą, utilitarizmo teorijos šalininkas vertintų mediacijos procedū- ros rezultatą, norėdamas įvertinti mediacijos procedūros sąžiningumą. Deon tologas, priešingai, – analizuotų pačią mediacijos procedūrą198. 196 spencer, D.; Brogan, M. Mediation Law and Practice. cambridge: university Press,
2006, p. 182.
197 vyšniauskienė, D.; Minkutė, R. Socialinės veiklos profesinė etika. kaunas: technologija, 2008, p. 34.
198 spencer, D., Brogan, M. Mediation Law and Practice. cambridge: university Press, 2006, p. 183.
taigi etinės filosofinės teorijos gali tik padėti mediacijos procedū- rai – jos nepateikia problemų sprendimo, bet leidžia nukreipti mediacijos procedūrą tinkama kryptimi, kad ji vyktų racionaliai, o ne intuityviai. etinės filosofijos teorijos mediacijos praktikams padeda geriau suprasti ir plėtoti etinius principus, kurie taikomi mediacijoje.
7.3. etiško mediatorių elgesio užtikrinimo principai
Mediacijos veikloje itin aktualus mediatoriaus elgesys su ginčo šali- mis vykdant mediacijos procedūrą. Šiame kontekste iškyla etiško media- toriaus elgesio užtikrinimo principai ir jų vaidmuo formuojant mediaci- jos veiklos tikslus.
Bendriausias profesinės etikos požiūris sujungia etikos principus į sistemą. tie principai nurodo, kaip turime elgtis199, ir, pagrįsti etinėmis teorijomis, formuoja etinį mąstymą bei sprendimų priėmimą. etiško me- diatoriaus elgesio užtikrinimo principai aiškina mediatorių etinį mąs- tymą ir sprendimų prėmimą kaip racionalų taikomų principų procesą.
skiriami trys etiško mediatoriaus elgesio užtikrinimo principai: - ginčo šalių apsisprendimo (autonomijos) principas;
- procedūrinio teisingumo principas;
- materialaus (rezultato) teisingumo principas200.
atsižvelgiant į tai, kad šių principų turinys yra aptartas analizuojant mediacijos taisykles, šiame skyriuje bus apžvelgti tik mediatoriaus etiško elgesio užtikrinimo principų aspektai, formuojantys mediacijos proce- dūros šalių supratimą, koks mediatoriaus elgesys laikytinas etišku.
7.3.1. ginčo šalių apsisprendimo (autonomijos) principas
Mediacijos procedūros ginčo šalių apsisprendimo (autonomijos) principas numato visišką ginčo šalių teisę, remiantis asmeniniais įsiti- kinimais ir moralės nuostatomis, be prievartos ir ribojimų, bendru susi- 199 vyšniauskaitė, D.; Minkutė, R. Socialinės veiklos profesinė etika. kaunas: technologija,
2008, p. 52.
200 Waldman, e. Mediation Ethics: Cases and Commentaries. san francisco: Jossey-Bass, 2011, p. 3.
tarimu nuspręsti dalyvauti ar ne mediacijos procedūroje, taip pat rinkis mediatorių, bylos nagrinėjimo laiką, vietą, kalbą, nustatyti procedūrų taisykles, pagal kurias ginčas bus sprendžiamas.
skirtingai nei teismo procese, kuriame ginčo sprendimo procesas yra reguliuojamas teisės normų, o sprendimus priima teisėjai, mediacijos procedūroje daroma prielaida, kad ginčo šalys tik koordinuojamos tol, kol išsprendžiamas jų ginčas. literatūroje, skirtoje mediacijos tematikai, teigiama, kad ginčo šalys gali bet kuriuo metu nutraukti derybas ir ne- nurodyti priežasties. Jos pačios prisiima atsakomybę už priimamą spren- dimą. Mediatorius privalo pats nuspręsti, kiek jis turės įtakos mediacijos procedūrai201.
Pavyzdys. Ginčo šalys rado kompromisą ir sudarė susitarimą. Ginčo
šalis tenkina mediacijos rezultatai. Tačiau mediatorius žino, kad sudary- tas susitarimas prieštarauja teisės aktams.
Pateiktas pavyzdys rodo, kad sprendžiant kiekvieną ginčą mediato- rius visuomet turi nusistatyti prioritetus, kas jam svarbiausia: pritarti su- sitarimui, prieštaraujančiam teisės aktams, ar nepritarti pateikiant savo siūlymą. tokiu būdu mediatorius, remdamasis savo moralės nuostato- mis, nusprendžia, kiek jis turės įtakos mediacijos procedūrai ir sudaro- mam susitarimui. Šis pavyzdys ginčo šalių apsisprendimo (autonomijos) principo kontekste išryškina mediatoriaus etiką: ar etiška mediatoriui pritarti mediacijos procedūros rezultatui, prieštaraujančiam galiojan- tiems teisės aktams?
7.3.2. Procedūrinio teisingumo principas
Procedūrinio teisingumo principą sudaro mediacijos procedūroje taikomi etiško mediatorių elgesio užtikrinimo principai – kompeten- tingo, nepriklausomo, nešališko, saugančio konfidencialią informaciją mediatoriaus dalyvavimas, palengvinantis ginčo šalims sprendimo priė- mimą ir teikiantis joms didesnį pasitenkinimą202. Jei ginčo šalių pozicijas 201 schwarzmann, J. Ethische Dilemmata: Verhandlung als Frage der Moral. Mitteilungen des Bayerischen notarvereins, der notarkasse und der landesnotarkammer Bayern (MittBaynot). 2001, s. 459.
202 Waldman, e. Mediation Ethics: Cases and Commentaries. san francisco: Jossey-Bass, 2011, p. 4.
išklauso nepriklausomas ir nešališkas, kompetentingas mediatorius, gin- čo šalys preziumuoja, kad su jomis elgiamasi etiškai bei sąžiningai.
7.3.2.1. Mediatoriaus nepriklausomumas ir nešališkumas
Mediatoriaus nepriklausomumas ir nešališkumas yra esminis etiško mediatorių elgesio užtikrinimo principas, kartu lemiantis ir etišką me- diaciją.
europos komisijos priimtame europos mediatorių elgesio kodekse yra nustatyta mediatoriaus pareiga iki mediacijos procedūros pradžios ir jos metu atskleisti ginčo šalims visą informaciją, kuri galėtų turėti įtakos jo nepriklausomumui arba sukelti interesų konfliktą. tokia informacija galėtų būti apie asmeninius ar verso santykius su viena iš ginčo šalių, apie bet kokio pobūdžio tiesioginį ar netiesioginį suinteresuotumą ginčo baigtimi, mediatoriaus ar įmonės, kurioje šis mediatorius dirba, veiklą, galinčią sukelti interesų konfliktą203, arba informacija apie mediatoriaus pažintį (santykius) su ginčo šalimis204. išaiškėjus šiems faktams, media- torius gali imtis savo funkcijų arba tęsti jas tik įsitikinęs, kad tokie faktai netrukdys jam vykdyti mediacijos visiškai nepriklausomai ir nešališkai, ir ginčo šalys su tuo sutiktų.
Pavyzdys. Viena iš ginčo šalių – buto, kuriame gyvena mediatorius,
nuomotojas.
Pateiktas pavyzdys atskleidžia mediatoriaus priklausomybę nuo vie- nos iš ginčo šalių. Mediatorius visų pirma turėtų atkleisti esančius nuo- mos santykius tarp jo bei vienos iš ginčo šalių ir gauti kitos ginčo šalies sutikimą tęsti mediacijos procedūrą. tačiau jei pastarosios ginčo šalies netenkins mediacijos procedūros eiga, tikėtina, kad ji primins mediato- riui apie esamus nuomos santykius ir pateiks abejonių dėl mediatoriaus neutralumo. atsižvelgdamas į tai, mediatorius nejučiomis gali teikti pir- menybę ginčo šaliai, su kuria jo nesieja jokie teisiniai santykiai, siekda- 203 kaminskienė, n. Alternatyvus civilinių ginčų sprendimas. Mykolo Romerio
universitetas. Daktaro disertacija. socialiniai mokslai, teisė (01), vilnius, 2009, p. 139.
204 Baruch Bush, R. a. The Dilemmas of mediation practice: a study of ethical dilemmas and policy implications. Journal of dispute resoliution (a report on a study for the national institute for Dispute Resoliution). 1994, p. 10.
mas vengti įtarimų dėl nuolankumo teikimo ginčo šaliai, su kuria jį sie- ja nuomos santykiai205. akivaidzu, kad mediatorius gali bandyti vengti mediacijos procedūros nutraukimo ginčo šalių valia. tačiau pabrėžtina, kad mediacijos procedūros nutraukimas mediatoriaus iniciatyva mažina ginčo šalių pasitikėjimą mediacija.
7.3.2.2. Konfidencialumas (konfidencialios informacijos išsaugojimas)
konfidencialumas – alternatyvių ginčų sprendimo būdų raktas į sėk mę, padedantis užtikrinti ginčo šalių atvirumą ir informacijos, kuria apsikeičiama procedūros metu, nuoširdumą. konfidencialumas daugelio autorių pabrėžiamas kaip mediacijos procedūros sėkmės garantas206 bei neatimamas etiško mediatorių elgesio ir etiškos mediacijos užtikrinimo principas.
norint konkretizuoti mediacijos procedūros konfidencialumo esmę, būtina atriboti
- santykius tarp ginčo šalių,
- santykius tarp ginčo šalių ir mediatoriaus.
Ginčo šalys, siekdamos teigiamų mediacijos rezultatų, mediatoriui atskleidžia savo interesus. viena šalis atsisakys mediacijos, jeigu kitos ša- lys piktnaudžiaus mediacijos procedūros metu gauta informacija. todėl tam tikrais atvejais klaidinga manyti, kad visiškas ginčo šalių atvirumas yra geriausia derybų vykdymo strategija. Ginčo šalių interesų atskleidi- mas ne tik padidina kompromiso tikimybę, bet ir silpnina ginčo šalių pozicijas. Jeigu viena iš ginčo šalių išreikš didelį susidomėjimą kompro- misu, tai kita ginčo šalis pareikalaus „didelės kainos“ jį pasiekti. todėl kiekviena iš ginčo šalių turi pati nuspręsti, kokią informaciją atkleisti. Šiame kontekste išryškėja ginčo šalių apsisprendimo (autonomijos) prin- cipo esmė. tuo mediacija skiriasi nuo kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Mediacija skatina ginčo šalių atvirumą. tačiau jei ginčo šalims ne- pavyksta būti atviroms, vyksta grįžimas į ginčo šalių pozicijų kovą. visa 205 schwarzmann, J. Ethische Dilemmata: Verhandlung als Frage der Moral. Mitteilungen des Bayerischen notarvereins, der notarkasse und der landesnotarkammer Bayern (MittBaynot). 2001, s. 457.
206 Murray, J. s.; sherman, e. f. Process of dispute resoliution: the role of lawyers. Westbury, ny: foundation Press, 1989, p. 341.
tai atskleidžia etikos mediacijoje dilemą – ginčo šalių atvirumas (siekiant kompromiso) prieš (versus) piktnaudžiavimą procedūros metu gauta in- formacija. Dilemą sprendžia ne mediatoriai, bet pačios ginčo šalys.
Mediatorius, siekdamas užtikrinti mediacijos procedūros metu gau- tos informacijos konfidencialumą, dažnai vykdo derybas ne su visomis ginčo šalimis, o atskirai su kiekviena. tokių derybų tikslas – atskleisti informaciją ir interesus, kurie nebūtų atskleisti dalyvaujant kitai ginčo šaliai. vykdant derybas atskirai su kiekviena iš ginčo šalių, mediatorius sužino, kokie yra tikrieji ginčo šalių interesai, ir ar įmanoma pasiekti kompromisą. o visos ginčo šalys siekia, kad kiekvienos iš jų atskleista informacija nebūtų žinoma kitai ginčo šaliai. (tokiu būdu mediatorius sužino, ar ginčo šalys gali susitarti207.)
siekiant, kad vienos ginčo šalies atskleista informacija nebūtų žino- ma kitai ginčo šaliai ir tretiesiems asmenims, t. y. siekiant užtikrinti me- diacijos procedūros metu gautos informacijos išsaugojimą, literatūroje, skirtoje mediacijos tematikai, skiriamos dvi konfidencialumo užtikrini- mo koncepcijos.
Pagal pirmąją koncepciją mediatorius gali sudaryti susitarimą su abiem ginčo šalimis, kiekvienu atveju nurodydamas, kas laikoma konfi- dencialia informacija.
antroji koncepcija – atskleidimas tik tos informacijos, kurią ginčo šalys nurodo kaip leidžiamą atskleisti vykdant atskiras derybas su kiek- viena iš ginčo šalių. kiekvieno tokio susitikimo pabaigoje mediatorius ir ginčo šalis nusprendžia, kokia informacija draudžiama ir kokią leidžia- ma atskleisti. vykdant mediaciją, vadovaujantis pastarąja koncepcija, kyla dilema, ar mediatorius gali siūlyti savo sprendimą, pažeisdamas gin- čo šalių apsisprendimo (autonomijos) principą, ir kartu kelti ginčo šalių abejones dėl jo nešališkumo. tokie veiksmai kelia abejonių ginčo šaliai, jog mediatorius galėjo panaudoti konfidencialią informaciją siūlydamas sprendimą, pažeisdamas jos interesus. Disponuodamas informacija, su- sijusia su kompromisu, mediatorius turi atsisakyti sprendimo siūlymo. Mediatorius tik papildomais (nukreipiamaisiais) klausimais vienai ginčo 207 schwarzmann, J. Ethische Dilemmata: Verhandlung als Frage der Moral. Mitteilungen des Bayerischen notarvereins, der notarkasse und der landesnotarkammer Bayern (MittBaynot). 2001, s. 458.
šaliai gali leisti suprasti kitos ginčo šalies interesus. Galiausiai ginčo šalys pačios randa sprendimą.
7.3.2.3. Mediatoriaus kompetencija
Mediatorius turi būti kompetentingas ginčo sprendimo klausimu. vien intuicijos vykdant derybas nepakanka. siekiant tobulų derybų vyk- dymo, būtini praktiniai įgūdžiai. tačiau dažnai ir jų nepakanka, nes rei- kalingos kitų mokslų žinios.
Pavyzdys. Mediacija vykdoma skyrybų byloje. Vieną iš ginčo šalių iš- tinka depresija. Mediatoriui būtina įvertinti tiek psichologinę, tiek fizinę gin- čo šalies būklę, nors tikslią ginčo šalies diagnozę gali nustatyti tik gydytojas.
klausimą, ar derybos gali vykti toliau, ginčo šalis gali suprasti kaip įžeidimą. kokios taktikos turi laikytis mediatorius, jeigu ginčo šalis sutiks tęsti mediacijos procedūrą? ar mediatorius turi teisę nutraukti procedūrą, ar pakviesti specialistą, pažeidžant ginčo šalių teisę į apsisprendimą? Jeigu mediatorius turi specialių žinių (pvz., kalbama apie teisinius klausimus, o mediatorius yra notaras), jis turi nuspręsti, ar pakeis mediatoriaus funkci- ją į konsultanto – tam tikros srities specialisto. Jeigu mediatorius apsiribos ginčo šalių supažindinimu su teisiniais sprendžiamo ginčo pagrindais, siūlant tam tikrą problemos sprendimo variantą, į kurį galėtų orientuotis ginčo šalys, kyla grėsmė, kad viena iš ginčo šalių pasijaus įžeista. tokie mediatoriaus veiksmai pažeis jo pareigą išlikti nešališkam, neatsižvel- giant į tai, kad, jo nuomone, jis išsaugojo neutralumą. toks mediatoriaus vaid mens pakeitimas gali lemti vienos ginčo šalies mediacijos procedūros atsisakymą208. tokiu atveju mediatorius įžanginėje kalboje turėtų supa- žindinti ginčo šalis su savo kaip mediatoriaus funkcijomis, nurodydamas, jog esant specialių žinių būtinybei, mediatorius pritaikys savo žinias arba pakvies reikiamos srities specialistą, tačiau tik sutikus ginčo šalims.
Pavyzdys. Mediacijos procedūros metu tarp sutuoktinių kyla teisinių
klausimų – dėl alimentų mokėjimo, turto padalijimo ir t. t. Procedūro- je dalyvauja sutuoktinių advokatai. Mediatorius, kuris yra psichologas, mano, kad jis turi pakankamai teisinių žinių konkrečiam ginčui išspręsti.
208 schwarzmann, J. Ethische Dilemmata: Verhandlung als Frage der Moral. Mitteilungen des Bayerischen notarvereins, der notarkasse und der landesnotarkammer Bayern (MittBaynot). 2001, s. 459.
ar gali mediatorius kištis į esamus santykius tarp ginčo šalies ir advokato? Remiantis ginčo šalių apsisprendimo (autonomijos) principu, atsakymas būtų neigiamas, nes ginčo šalys savarankiškai sprendžia, ar reikalingos advokato paslaugos jų ginčui išspręsti. Galimybė šalių ginčą išspręsti advokatui vykdant mediaciją gali būti abejotina dėl nuolatinės mediatoriaus intervencijos į patikimus ginčo šalių ir jų atstovo santykius. Galimas atvejis, kai viena iš ginčo šalių pasikviečia advokatą analizuo- ti siūlomą kompromisą. advokatas padaro išvadą, kad klientas dėl šio kompromiso praranda geresnę poziciją. tokiu atveju advokatas pasiūlo nutraukti mediacijos procedūrą arba rekomenduoja, kad mediatoriumi būtų skirtas teisininkas209.
iš pateiktų pavyzdžių analizės akivaizu, kad siekiant užtikrinti me- diatoriaus kompetenciją, o kartu ir mediacijos procedūros kokybę, minėta procedūra turėtų būti grindžiama tam tikrais minimaliais kokybės stan- dartais. tokios pozicijos laikosi ir alternatyvių ginčų sprendimo teisinio reguliavimo srityje įdirbį turinti europos taryba, kurios rekomendacijoje dėl mediacijos šeimos santykiuose (iic straipsnis) ir dėl mediacijos civili- niuose santykiuose (v straipsnis) yra numatyta, kad neatsižvelgdamos į mediacijos organizavimo būdą ir priemones, valstybės narės turėtų imtis priemonių nustatyti atitinkamus mediatorių atrankos, atsakomybės, mo- kymo ir kvalifikacijos standartus, taip pat užtikrinti šių standartų laiky- mąsi. europos šalių patirtis nustatant minėtus standartus yra labai įvairi210.
kai kurios europos valstybės reikalauja, kad mediatorius turėtų gin- čo dalyką atitinkantį išsilavinimą (pvz., teisininko, psichologo ir pan.). kita grupė valstybių leidžia sprendžiant ginčą talkinti asmenims neatsi- žvelgdama į jų turimą išsilavinimą. Dalis europos valstybių iš viso neturi kokių nors teisės aktuose išdėstytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų mediatoriams (vokietija, Portugalija, Didžioji Britanija)211. Prie pastarų- jų priskirtina ir lietuva.
209 schwarzmann, J. Ethische Dilemmata: Verhandlung als Frage der Moral. Mitteilungen des Bayerischen notarvereins, der notarkasse und der landesnotarkammer Bayern (MittBaynot). 2001, s. 460–461.
210 kaminskienė, n. Alternatyvus civilinių ginčų sprendimas. Mykolo Romerio universitetas. Daktaro disertacija. socialiniai mokslai, teisė (01), vilnius, 2009, p. 144. 211 kaminskienė, n. Alternatyvus civilinių ginčų sprendimas. Mykolo Romerio
7.3.3. materialaus (rezultato) teisingumo principas
Materialaus (rezultato) teisingumo principas212– mediacijos rezul- tatų priimtinumas. Mediacijoje itin svarbu, kad sprendimas (rezultatas) būtų sąžiningas. todėl mediatoriai skatina ginčo šalių apsisprendimą (autonomiją), siekdami užtikrinti bent minimalų sąžiningo ir teisingo sprendimo priėmimą.
Mediacijos procedūros ginčo šalių lūkesčiai priklauso nuo keliamų reikalavimų mediatoriui ir mediatoriaus vaidmens suvokimo. todėl pa- grindiniu veiksniu, lemiančiu etišką mediaciją, laikytinas mediatoriaus veiksmų skaidrumas. Mediacijos procedūros pirmoje stadijoje pasirin- kus mediacijos stilių, konfidencialumo principo užtikrinimo koncepciją bei pastarojoje ir paskesnėse mediacijos procedūros stadijose laikantis aukščiau minėtų mediatorių etiško elgesio užtikrinimo principų, suda-