El margen de acción de la negociación colectiva.

V. LAPINSKAS

Vilniaus universiteto Vidaus ligø, ðeimos medicinos ir onkologijos klinika

SUMMARY

Article is dedicated to the prominent German surgeon, Christian Albert Theodor Billroth (1829–1894). He obtained his medical degree from Berlin in 1852 and became assistant to B. von Langebeck. In 1860 he accepted the professorship of surgery at Zurich. In 1867 T. Billroth was invited to fill the same position at Vienna, and in that city the remainder of his professional life was spent. He is regarded by many as the leading German surgeon of 19th century. In his clinics T. Billroth introduced quite early all possible modern anesthetic and antiseptic/aseptic techniques, including regular temperature-taking.

He was first to carry out resection of oesophagus (1872), total laryngectomy (1873), excision of tongue, resection of rectal cancer (1876), resection of gastric cancer (1881–1885, named after Billroth I and II operations) and many others.

T. Billroth created his famous Vienna’s surgery school. His pupils Kocher, Czerny, Gussenbauer, Mikulitch, Welfler, Hacker were elite of Europen surgery. T. Billroth was the author of numerous papers and books on medical subject; his “Allgemeine chirurgische Pathologic und Therapie“ (1863) ran through many editions and was translated into many languages. T.Billroth died on February 6, 1894 from heart failure.

Biografijos duomenys

Kristijanas Albertas Teodoras Bilrotas gimë 1829 m. balandþio 26 d. Bergene. Bilroto biografai nurodo, kad jo ðeima buvusi ðvedø kilmës [1]. Kai Bilrotui sukako penkeri metai, mirë jo tëvas ir ðeima persikëlë á Greifsvaldà, kur 1848 m. baigë gimnazijà. Èia jis ágijo viduriná iðsilavinimà. Mokinys buvo ypaè gabus muzikai, domëjosi istorija, literatûra, bet kalbos ir matematika jam nesisekë [2]. Bilrotas greièiausiai bûtø pasirinkæs muzikanto profesijà. Tai, kad jis tapo gydytoju, lëmë jo

motinos finansiniai motyvai ir dëdës, Greifsvaldo universiteto farmakologijos profesoriaus, patarimai. Turëjo reikðmës ir tai, kad korepetitoriai, be kuriø pagalbos Bilrotas negalëjo apsieiti, daugiausia buvo medikai [3]. Medicininá iðsilavinimà ágijo Greifsvaldo, vëliau Getingeno ir Berlyno universitetuose. Apgynæs daktaro disertacijà „De natura et causa pulmonum affectionis quae nerve utroque vago dissectro exoritur“, 1852 m. Bilrotas gavo gydytojo diplomà.

Baigæs medicinos studijas, gráþo á Berlynà, kur beveik metus dirbo praktikuojanèiu gydytoju. Tuo metu jis dar neketino atsidëti chirurgijai, nes studijø laikais daugiausia darbavosi su mikroskopu patologinës histologijos srityje. Bilrotas atsitiktinai suþinojo, kad prof. B. Langebeko chirurgijos (dar vadinamos Charite) klinikoje atsirado laisva asistento vieta. B. Langebeko (1810–1877), vokieèiø chirurgijos tëvo, vardas ir ðlovë padarë Bilrotui didelá áspûdá, ir ðis tapo chirurgu. 1855 metais staþavo Paryþiaus ir Vienos klinikose [3].

Savo mokslinës veiklos pradþioje Bilrotas rimtai domëjosi patologine anatomija ir ypaè histologija. 1856 m. konkurso bûdu jis iðrenkamas Berlyno universiteto Chirurgijos ir patologinës anatomijos klinikos privatdocentu. Tuo metu jis jau buvo paskelbæs apie 50 darbø, ið jø net 30 buvo skirti patologinei histologijai, bet potraukis chirurgijai jau buvo paëmæs virðø. Todël, kai 1858 m. jam buvo pasiûlyta patologinës anatomijos profesoriaus vieta, jis jos atsisakë [4].

Berlyne Bilrotas sutiko savo bûsimà þmonà Kristinà; jà vedë 1858 m. [2].

1860 m. Bilrotas kvieèiamas á Ciurichà vadovauti Chirurgijos klinikai. Radæs gerai árengtas klinikas, jis energingai ëmësi darbo: iðgarsëjo kaip geras ir dràsus chirurgas, paskelbë moksliniø darbø chirurgijos klausimais (tiesa, ið pradþiø tai buvo daugiausia kazuistiniai apraðymai). Su Ciuricho laikotarpiu susijæ Bilroto darbai antiseptikos, aseptikos ir medicinos statistikos klausimais [3].

Bilrotas greitai iðgarsëjo ir buvo kvieèiamas dirbti Rostoko, Heidelbergo universitetuose. Nors ðiø pasiûlymø nepriëmë, taèiau jo laiðkuose, raðytuose 1867 m., atsiranda nepasitenkinimo gaideliø savo veikla maþame Ðveicarijos universitete.

1867 m. mirus Vienos universiteto Chirurgijos klinikos profesoriui Schuckui, Bilrotas priëmë kvietimà vadovauti

ðio universiteto Chirurgijos katedrai.

Pirmaisiais darbo Vienos klinikoje metais jam sekësi daug sunkiau negu Ciuriche: nedidelë klinika, siauèianti „ligoniniø karðtligë”, menka klinikinë bazë – visa tai negalëjo patenkinti Bilroto. Ciuricho chirurgijos klinikos pavyzdþiu jis ëmë energingai reorganizuoti Vienos klinikà. Vienos laikotarpiu, trukusiu 27 metus, Bilrotas pasiþymëjo kaip garsus chirurgas, daugelio naujø operacijø kûrëjas, pilvo chirurgijos pradininkas, þymus pedagogas.

Mirë 1894 m. vasario 6 d. Abacijoje (dabar Kroatija).

Bilrotas ir jo gyvenamasis metas

Chirurgija iki XIX a. vidurio buvo apverktinos bûklës. Chirurgai, neseniai atsiskyræ nuo barzdaskuèiø ir pirtininkø, neþinojo þmogaus anatomijos ir netgi jà niekino. Pavyzdþiui, chirurgijos profesorius Difenbachas taip atsiliepë apie jaunà prancûzø chirurgà Velpo: „Tai kaþkoks chirurgas anatomas”. „Difenbacho akimis, – raðë N. Pirogovas, – tai bûdavo prasèiausia rekomendacija chirurgui” [5].

Antra, stokota skausmà malðinanèiø priemoniø. Ligoniai po ávairaus saviveiklinio nuskausminimo daþnai nebeatsibusdavo. Iðmintingesnieji, matydami tokio „nuskausminimo” þalà, jo atsisakydavo ir, pririðæ ligoná prie operacinio stalo, liepdavo jam kentëti. Tokie ligoniai daþnai mirdavo nuo skausminio ðoko [cit. pagal 6]. Todël to meto chirurgai operuodavo labai greitai. Pavyzdþiui, N. Pirogovas amputuodavo kojà ðlaunies srityje per 3 minutes, iðimdavo akmenis ið ðlapimo pûslës per 2 minutes, paðalindavo krûtá per 1,5 minutës [7]. Tokiomis sàlygomis negalëjo bûti ir kalbos apie

su T. Kocheriu, 1872 m.), lieþuvio rezekcijà (1873), gerklø rezekcijà ir protezavimà (1873 m.), prostatos, stemplës rezekcijà (1872 m.), tiesiosios þarnos naviko rezekcijà (1876), gimdos paðalinimà per makðtá, kepenø echinokoko ekstirpacijà, skrandþio rezekcijà (1881–1885 m.) ir gastrojejunostomijà (1881 m.) [4].

Pilvo chirurgijos kûrëjas

Su Bilroto vardu labiausiai susijusijusi skrandþio ir þarnyno chirurgijos pradþia. 1881 m. jis atliko pirmàjà skrandþio rezekcijos operacijà, atneðusià jam pasaulinæ ðlovæ. Pats chirurgas jà vadino pylorotomia, nes taikë iðimtinai skrandþio prievarèio vëþio atveju. Dar 1810 m. D. Meremas atliko skrandþio prievarèio rezekcijà ðunims, taèiau jo darbai nesulaukë reikiamo dëmesio. 1876 m. Bilrotas pavedë dviem savo mokiniams – K. Gusenbaueriui ir A. Vinivarteriui – pakartoti Meremo eksperimentus. Savo eksperimentiniø operacijø duomenis jie paskelbë 1879 m.. Taèiau jau 1876 m. Bilrotas, sëkmingai uþsiuvæs skrandþio þaizdà, teigë, kad galima veiksmingai rezekuoti onkologinio proceso paþeistà skrandþio dalá [4].

1879 m. þymus prancûzø chirurgas J. Peanas, o 1880 m. J. Ridigeris atliko skrandþio prievarèio dalies rezekcijà dviem ligoniams, taèiau abiem atvejais neiðlaikë siûlës, ir abu ligoniai mirë. Dël ðiø þymiø chirurgø nesëkmiø skrandþio rezekcijos klinikoje laikinai nebuvo atliekamos. 1881 m. sausio 29 d. Bilrotas sëkmingai operavo 43 metø moterá, serganèià prievarèio vëþiu, rezekuodamas dalá skrandþio. Ið esmës jis pasinaudojo Ridigerio metodu, taèiau greitai pastebëjo ðio metodo trûkumus ir já modifikavo.

V. LAPINSKAS TEODORAS BILROTAS – OPERACINËS CHIRURGIJOS KÛRËJAS

chirurgijos klestëjimà. Pagaliau ir bendroji nejautra dar neiðsprendë visø nuskausminimo problemø, nes narkozæ daþniausiai duodavo medicinos seserys ar net ne medikai. Ne veltui Bilrotas uþsiminë, kad „narkozë yra menas patyrusio gydytojo rankose” [cit. pagal 6].

Treèia, tais laikais nemokëta kovoti su þaizdø infekcija. Iki XIX a. vidurio ji buvo tikra chirurgijos rykðtë, nes ligoniø mirðtamumas po paprasèiausiø operacijø siekë net 50– 80%. Jokios priemonës negelbëdavo, nes neþinota infekcijos atsiradimo prieþasèiø ir kaip jas gydyti. To meto chirurgai manë, kad svarbø vaidmená infekcijos patogenezëje vaidina ore esantys „miazmai”, todël ant þaizdø dëdavo tvarsèius. „Kai að atsigráþtu á kapines, – raðë N. Pirogovas 1854 m., – kur palaidoti uþsikrëtusieji ligoninëse, tai neþinau, kuo labiau stebëtis: ar stoiðkais chirurgais, kurie sugalvoja vis naujø operacijø, ar pasitikëjimu, kurio ligoninës dar nepraranda visuomenës akyse” [8].

Ketvirta, gydytojas nemokëjo operacijos metu stabdyti kraujavimo. Visos ðios problemos buvo iðpspræstos tiktai XIX a. viduryje, pradëjus taikyti eterio narkozæ (Mortonas ir Dþeksonas, 1846), antiseptikà (Dþ. Listeris, 1867), aseptikà (E. Bergmanas, 1886–1890), atgaivinus kraujagysliø perriðimà (A. Pare, 1552) ir sukonstravus kraujavimà stabdanèius spaustukus (J. Peanas, T. Kocheris, 1875) [9]. Taigi Bilroto operacinë veikla prasidëjo didþiøjø chirurgijos perversmø epochoje.

Operacinës chirurgijos kûrëjas

Bilrotas áamþino savo vardà pasiûlæs ir atlikæs daug naujø operacijø: strumos (skydliaukës) rezekcijà (kartu

T. Bilrotas operacinëje. Dail. A. Seligmann, 1890 (Austrijos nacionalinë paveikslø galerija, Belvederis, Viena) [16]

Ði skrandþio rezekcija (vëliau pavadinta Bilroto I operacija), jei prievarèio vëþys perraugdavo á dvylikapirðtæ þarnà, turëjo vienà nemaþà trûkumà: tokiu atveju tekdavo rezekuoti ir ðios þarnos pradinæ dalá. Tuomet sujungti skrandþio bigæ su likusia dvylikapirðtës þarnos dalimi nepavykdavo. Mat vidurinës ðios þarnos dalies padëtis retroperitoninë, todël jà sunku pritraukti prie skrandþio ir peritonizuoti. 1885 m. Bilrotas panaðiu klinikiniu atveju uþsiuvo dvylikapirðtës þarnos skrandiná galà aklinai, o priekinëje skrandþio sienoje padarë jungtá su plonàja þarnà (gastrojejunostomà). Ðá operacijos metodà jis pavadino netipiniu (vëliau jis buvo pavadintas Bilroto II operacija). Skrandþio rezekcija ávairiai modifikuotais Bilroto I ir II bûdais plaèiai tebetaikoma iki ðiol [10].

Kiti moksliniai nuopelnai

Bilroto nuopelnai operacinei chirurgijai visuotinai pripaþinti ir akivaizdûs. Taèiau nedaugelis þino, kad jis buvo ir vienas ið antiseptikos bei aseptikos metodø pradininkø. Dar dirbdamas Ciuricho klinikoje, kur letalumas nuo „ligoniniø karðtligës” siekë 42%, Bilrotas suprato, kad pagrindinë karðligës prieþastis – ligoninëje tvyrojanti neðvara. Jis liepë kasdien valyti palatas. Kartà per savaitæ kiekviena palata ið eilës buvo iðtuðtinama ir vëdinama. Drëgnu bûdu valomos dulkës nuo baldø, plaunamos grindys. Operacinës buvo valomos kasdien [11].

Be to, Bilrotas uþbaigë purvinø chirurgø prijuosèiø „tradicijà”. Tais laikais odinë prijuostë, sutepta ligonio krauju, pûliais ir iðmatomis, buvo laikoma jos savininko patyrimo liudininke. Kai kurie kiti chirurgai, pavyzdþiui, þymusis J. Peanas operuodavo apsirengæs iðeiginiais rûbais [12]. Bilrotas, oponuodamas ligoninës administracijai, pasiekë, kad gydytojai kasdien gautø ðvarius chalatus. Galima tvirtinti, kad bûtent jis apvilko medikus baltais chalatais [4].

I. Zemelveiso (jis dirbo Vienos klinikoje dar prieð Bilrotà) pavyzdþiu Bilrotas liepë visiems chirugams prieð operacijà plauti rankas chloro vandeniu. Visos ðios priemonës leido smarkiai sumaþinti ligoniø pooperaciná mirðtamumà. Bilrotas teisingai manë, kad þaizdø pûliavimà sukelia ne tiek oro „miazmai”, kiek neðvarios rankos. Jis vienas pirmøjø pradëjo gydyti þaizdas atviruoju bûdu. Ðiuos darbus Bilrotas atliko netgi anksèiau uþ Dþ. Listerá (pastarojo veikalas iðëjo 1867 m.). Taèiau tokiø kaip Bilrotas, antiseptikos pradininkø empirikø, buvo daug, jø darbai buvo epizodiðki ir teoriðkai nepagrásti. Todël Bilroto nuopelnai ðioje srityje greitai pamirðti [9].

Bilrotas vienas pirmøjø klinikinëje praktikoje ádiegë privalomàjà termometrijà, taip pat panaudojo sanitarinæ statistikà chirurginiø ligø analizei. Savo garsiose Ciuricho (paskelbta 1864–1867) ir Vienos (1870–1876) klinikø ataskaitose Bilrotas analizavo operuotø ligoniø vëlyvuosius gydymo rezultatus, gydymo klaidas ir kt. Ðios ataskaitos vëliau (jau po jo mirties) buvo iðleistos atskiru veikalu [10].

Kaip jau minëta, savo mokslinës veiklos pradþioje Bilrotas rimtai domëjosi patologine histologija. Dar 1855 m. iðleido savo pirmàjà monografijà, kurioje nagrinëjo gaubtinës þarnos gerybiniø ir piktybiniø navikø sandarà ir priëjo iðvadà, kad polipai yra ikivëþinë liga [2]. Jis pirmasis apraðë bluþnies trabekules, tyrë jos lyginamàjà anatomijà, sëklidþiø navikus, kraujagysliø vystymàsi [10]. Stambiausias veikalas ðia tema – „Beitrage zur pathologischen Histologie”, iðleistas 1858 m. Berlyne.

Pedagogas, Vienos chirurgijos mokyklos kûrëjas

Bilrotas ne tik pats buvo þymus chirurgas virtuozas,

bet ir iðugdë visà plejadà mokiniø, vëliau tapusiø garsiais chirurgais. Bilroto dëka Vienos chirurgijos mokykla XIX a. antrojoje pusëje buvo pirmaujanti Europoje.

Jo mokiniai buvo T. Kocheris, R. von Hakeris, V. Èernis, E. Albertas, A. von Eiselbergas, J. Mikulièius- Radeckis, K. Gusenbaueris, F. Vinivarteris, A. Velfleris ir kiti [13].

Bilroto klilnikoje Vienoje tobulinosi dauguma to meto þymiø uþsienio chirurgø. Apie Bilroto meilæ savo mokiniams byloja jo laiðkai, paskelbti 1896 m. Juose atsispindi tëviðkas rûpinimasis mokiniais, patarimai, nerimas dël jø ateities. Bilrotas daug dëmesio skyrë studentø mokymui, nemaþai raðë mokymo klausimais. 1876 m. jis iðleido stambø (500 puslapiø) veikalà „Apie medicinos mokslø studijavimà ir iðmanymà vokieèiø universitetuose”. Bilrotas këlë mintá, kad chirurgus reikia rengti ne tik universitetuose; jiems reikia ákurti institutus kaip Didþiojoje Britanijoje, Prancûzijoje ir kitur [4].

Semestro pradþioje Bilrotas sakydavo savo studentams garsias kalbas (jos buvo spausdinamos to meto „Vienos medicinos savaitraðtyje”).

Studentams didþiulá áspûdá darë tai, kad Bilrotas, toks kruopðtus ir pedantiðkas chirurgas, buvo malonus, geranoriðkas ir atlaidus egzaminatorius. Todël daugelis studentø tiesiog verþësi pas já. Ðia prasme jis skyrësi nuo kitø, pvz., prof. F. Sauerbrucho, kuris egzaminuodamas studentà savo automobilyje uþ 50 km nuo miesto galëdavo pasakyti: „Jûs neiðlaikëte, lipkite lauk” [13].

1882 m., mirus B. Langebekui, Bilrotas buvo iðrinktas jo ápëdiniu, taèiau atsisakë uþimti jo vietà ir liko Vienoje. Apie tai K. Gusenbaueris raðë: „Vienos studentø dþiûgavimas buvo (jam) vienintelis apdovanojimas”. Þinoma, kad ta proga Vienos studentai surengë ðventinæ eisenà su fakelais ir kalbomis, taigi galima spræsti, kaip Bilrotas buvo mëgstamas studentø. Apie savo santykius su mokiniais Bilrotas savo autobiografijoje, kurià jis atidavë á Vienos gydytojø draugijos archyvà 1880 m., raðë taip: „...jeigu jo mokiniø meilë ir dëkingumas liks iðtikimi iki gyvenimo pabaigos, tai galima tvirtai pasakyti: tai buvo laimingas þmogus” [4]. Yra þinoma, kad Bilroto mokinys F. Vinivarteris apraðë literatûroje obliteraciná endarterità ir savo mokytojo garbei pavadino já morbus

Billroth. Bilroto „ligos” vardu taip pat þinoma piktybinë

limfoma ir cerebrospinalinio skysèio susikaupimas vaiko galvos oda. Jo vardu pavadintos bluþnies trabekulës ir pulpos kaverninës venos [2].

Bilrotas redagavo du stambius daugiatomius veikalus „Handbuch der Chirurgie“ ir „Deutsche Chirurgie“ (1874), buvo vienas ið þurnalo „Archiv für Klinische Chirurgie“ ákûrëjø ir redaktoriø [4].

Asmenybë

Bilrotas buvo ne tik puikus chirurgas, operatorius virtuozas, novatorius, ádiegæs to meto bendrosios anestezijos ir antiseptikos laimëjimus savo vadovaujamoje klinikoje, bet ir didelës erudicijos klinicistas, gerai iðmanæs bendrosios patologijos ir patologinës anatomijos pagrindus.

K. Gusenbaueris Bilroto nekrologe, iðspausdintame 1894 m. vasario 15 d. „Vienos medicinos savaitraðtyje”, raðë: „Kà pasiekë Bilrotas kaip chirurgas? Neturëjæs sau lygiø operacinës technikos srityje, skatinamas iðimtinai noro padëti ligoniui, jis bandë ten, kur kiti buvo bejëgiai, iðplësti operacinës chirurgijos sritá. Ir tai jis padarë kaip niekas kitas!” [4].

Þymus XIX a. rusø klinicistas V.A. Manaseina taip raðë apie Bilrotà: „Tai buvo ne siauras specialistas operatorius, V. LAPINSKAS TEODORAS BILROTAS – OPERACINËS CHIRURGIJOS KÛRËJAS

o tikras chirurgas, turintis platø bendràjá medicininá iðsilavinimà” [9].

Bilroto devizas buvo – „per aiðkumà á tiesà”. Jo mokinys Riteris von Hakeris savo kalboje Bilroto auditorijoje 1894 m. vasario 12 d. taip atsiliepë apie savo mokytojà: „Jis visø pirma turëjo vyriðkumo kalbëti tiesà” [4].

Þymusis chirurgas niekada nevengë pripaþinti savo klaidø, netgi klinikoje (ypaè garsiosiose ligoninës ataskaitose) vieðai jas nagrinëdavo, kad jø nekartotø kiti. Bilrotas tai darë, kaip raðo V. Veresajevas, entre nous.

Bilrotas buvo labai kuklus. Savo 1887 vasario 10 d. laiðke Volfleriui jis raðë: „Kà mums davë gamta, prieð tai mes nieko negalime padaryti. Tai, kà mes padarëme su mums duotomis dovanomis, prieð mus jau padarë ir tai daro kiti. Jeigu mes pastatysime save á vienà eilæ su mûsø laikø vidutinybëmis, tai atrodysime labai dideli. Bet jeigu mes palyginsime save su didþiasiais praeities ir dabarties laikø þmonëmis, tai dþiaugsimës jausdamiesi maþyte grandimi visoje grandinëje” [4].

Kaip chirurgas jis buvo labai jautrus ir þmoniðkas. Bûdamas savo ðlovës virðûnëje, 1873 m. Bilrotas raðë vienai savo paþástamai: „Esu operavæs daug ligoniø ir tikiuosi operuoti jø dar daugiau. Visi jie man neiðeina ið galvos. Kasmet gausëja jø skaièius, naðta darosi vis sunkesnë... Mûsø menas dar toks netobulas. Ðimtà metø norëèiau semtis mokslo ir patyrimo: tada, galimas daiktas, ir galëèiau ðá tà padaryti. O taip kaip dabar – á prieká þengiame gana lëtai, ir tà maþumëlæ, kurià sukaupia vienas, taip sunku perteikti kitiems. Tai, kas svarbiausia, gavëjas turi padaryti pats” [5].

Bilroto nepasitenkinimas savo darbu ypaè iðryðkëjo senatvëje. Greièiausiai dël progresuojanèios ligos jis atsargiau vertino savo galimybes. Kai N. Pirogovas, susirgæs virðutinio þandikaulio vëþiu, primygtinai praðomas þmonos, 1880 m. nuvyko á Vienà konsultuotis pas Bilrotà, ðis apþiûrëjæs N. Pirogovà pareiðkë, kad nieko rimto neradæs. Taèiau N. Pirogovo þmonai paraðæs, kad liga uþleista, ir jis operuoti nesiryþæs [7]. Savo laiðke V. Vyvodcevui, N. Pirogovo asmeniniam gydytojui, Bilrotas raðë: „Dabar að nebe tas bebaimis ir dràsus operatorius, koká sveikas mane paþinojai Ciuriche. Dabar svarstydamas operacijos indikacijas, að visada klausiu savæs, ar að pats atsiduoèiau tokiai operacijai, kokià ketinu daryti ligoniui” [5].

Bilrotas ir muzika

Bilrotas puikiai grojo fortepijonu, smuiku ir violonèele, artimai draugavo su Vienos kompozitoriais, ypaè J. Bramsu ir muzikos teoretiku E. Hansliku. Draugystë su J. Bramsu truko iki didþiojo chirurgo mirties, t. y. daugiau kaip 30 metø. J. Bramsas netgi dedikavo Bilrotui dvi savo sonatas. Ciuriche Bilrotà daþnai kviesdavo diriguoti miesto simfoniniam orkestrui. Þinoma, kad chirurgas pats

kûrë muzikà ir raðë kritikos esë á muzikinius þurnalus [14]. Jo namai Vienoje buvo muzikos centras, kur pats chirurgas neretai dalyvaudavo koncertuose kaip atlikëjas. Prieð pat mirtá Bilrotas baigë muzikos teorijos knygà, pavadinimà „Wer ist musikalisch?”, kurià 1896 m. iðleido minëtasis E. Hanslikas. Knyga sulaukë 4 leidimø (paskutinis – 1912 m.) [15]. Savo draugø dëka Bilrotas Vienoje jautësi jaukiai ir atsisakë perimti ið B. Langebeko Berlyno chirurgijos klinikos vadovo pareigas [4].

Svarbiausi darbai

Bilrotas paskelbë 160 moksliniø darbø. Ið jø labiausiai þinoma knyga „Bendroji chirurgija (Die Allgemeine

Chirurgie, 1863), iðleista 15 kartø ir iðversta á daugelá

pasaulio kalbø. Ðiame vadovëlyje chirurginiai procesai aiðkinami siejant juos su patologine anatomija. Amþininkai pabrëþë, kad ði knyga paraðyta tokiu lengvu stiliumi, kad jà galima skaityti kaip romanà [cit. pagal 4].

Aukðto ávertinimo taip pat sulaukë knyga „Bendroji chirurginë patologija ir terapija” (Die Allgemeine

Chirurgische Pathologie und Therapie, 1863). Per nepilnus

10 metø ji buvo iðversta á deðimt pasaulio kalbø. Bilrotas sulaukë aðtuoniø jos leidimø, o po jo mirties iðëjo dar 16 leidimø.

Kiti svarbûs Bilroto darbai: „Ánaðas á patologinæ histologijà” (Beitrage zur pathologischen Histologie, 1858),

Beobachtungen und studien uber Wundfieber un accidentelle Wundkrankenheiten (1867), „Nauji þaizdø

karðligës stebëjimai” (Neue Beobachtungen uber

Wundfieber, 1872), „Moters pieno liaukø ligos” (Die Krankeiheiten der weiblischen Brustdrussen, 1880) [3].

LITERATÛRA

1. Albert Christian Theodor Billroth. www.1911encyclopedia.org 2. Christian Albert Theodor Billroth. www.whonamedit.com. 3. Lapinskas V, Mieþutavièiûtë V. Operacinës chirurgijos kûrëjas. Medicina 1994; 30: 170-174.

4. Ðober KL. T.Bilrot. Chirurgija (rus.). 1981; 2: 116-120.

5. Veresajevas V. Gydytojo uþraðai. Vilnius, 1981, p. 52, 54, 62, 106. 6. Ðiurkus T. Bendroji chirurgija. Vilnius, 1975, p. 20, 42, 80, 83. 7. Muravina R. Nikolai Ivanoviè Pirogov (rus.). Maskva, 1950, p. 97- 98.

8. Mogilevskij BL. Pirogov (rus). Maskva, 1961, p. 63-65.

9. Zabludovskij PE, Kriuèok GR, Kuzmin MK, Levit MM. Istorija mediciny (rus.). Maskva, 1981, p. 181, 194-195.

10. Bolðaja medicinskaja enciklopedija. Maskva, 1976, p. 130-135. 11. Fedorovskij G. Ðerenga velikych medikov (rus.). Varðuva, 1972, p. 61-63.

12. Miuntë A. Knyga apie San Mikelæ. Vilnius, 1991, p. 196. 13. Telichkin I. Theodor Billroth and his school of surgery. Agapit 1995; 2: 61-65.

14. Kazi RA, Peter RE. Christian Albert Theodor Billroth: Master of Surgery. J Postgrad Med 2004; 50: 82-83.

15. McLaren N, Thorbeck RV. Little-known aspect of Theodor Billroth’s work: his contribution to musical theory. Worl J. Surg 1997; 21(5): 569-571.

16. Theodor Billroth. www.surgical-tutor.org.uk

MEDICINOS ISTORIJA

MEDICINOS ISTORIJA

MEDICINOS ISTORIJA

MEDICINOS ISTORIJA

MEDICINOS ISTORIJA

1930 metais baigusi Kauno Vytauto Didþiojo universiteto Medicinos fakultetà, 1931 m. sausio pradþioje pradëjau dirbti Ausø, nosies ir gerklës ligø klinikoje asistente, o vëliau – vyr. asistente. Tuomet klinika persikëlë á naujà pastatà Vytauto prospekte, ðalia karo ligoninës. Tame paèiame name buvo ásikûræs stacionaras ir poliklinika. Katedros vedëju dirbo puikus savo srities specialistas profesorius Radzvickas. Vyriausiuoju asistentu – gydytojas Zubkus, asistentais – gydytojas Statkevièius ir að. Medicinos seserys buvo penkios, ið jø viena vyresnioji. Sanitarai buvo keturi (du vyrai ir dvi moterys) ir vienas raðtvedys. Visi jie gyveno graþiai árengtame pusrûsyje. Atvykæs dirbti naujas gydytojas 2– 3 metus turëjo gyventi klinikoje, ið palatos padarytame kambaryje. Jis bûdavo nuolatinis budëtojas. Toks potvarkis buvo profesoriaus Radzvicko. Taigi ið pradþiø klinikoje gyvenau að, paskui – gydytojas Pakanaitis, po jo – gydytojas Misevièius ir t. t.

1931 metais mirë profesorius Radzvickas. Jo vietoje liko vyriausiasis asistentas gydytojas Zubkus, o apgynæs doktoratà tapo tikruoju katedros vedëju. Gydytojas Statkevièius paskirtas vyriausiuoju asistentu, o ðiam iðvykus á Panevëþá, á jo vietà paskyrë mane. Atvyko naujas gydytojas Misevièius.

Klinikoje dirbome keturi gydytojai (ið jø ir profesorius), stacionare ir ambulatorijoje – nuo 9 iki 14 val. ir dar bûdavo vakarinës vizitacijos. Kas norëjo po darbo namuose priiminëti ligonius privaèiai, privalëjo turëti specialisto teises, gautas ið Sveikatos departamento. Tokias teises duodavo iðdirbusiam tos specialybës klinikose trejus metus. Gydytojai galëjo vykti tobulintis á uþsiená. Vizas iðvykti duodavo lengvai. Profesorius Zubkus buvo kelis mënesius Austrijoje – Vienoje. Parvaþiavæs klinikoje ádiegë Vakaruose esanèias naujoves. Parveþë labai gerà, patogø darbui Haslingerio bronchoezofagoskopà su visais priedais (turbût ir dabar tà patá dar naudoja). Gydytojas Statkevièius taip pat buvo iðvykæs tobulintis á Austrijà, parveþë Sliuckerio instrumentà tonzilotomijai ir ádiegë naujà vaikø operavimo metodà – tonzilotomijà ir adenoidotomijà narkozës sàlygomis. Ir kitø ádomiø naujoviø parsiveþë.

Instrumentai ir aparatai buvo perkami ið Vakarø valstybiø, daugiausia ið Vokietijos. Instrumentø buvo po kelis rinkinius operacijoms ir ambulatoriniam darbui, prireikus lengvai papildydavo. Klinikoje veikë knygynas, kuris kasmet bûdavo papildomas. Turëjome ir katalogus. Ið aparatø buvo: pantostatas su priedais kaustikai, endoskopijai ir ausø bûgnelio masaþui, inhaliatorius, taip pat ir De Wilbes rankiniai inhaliatoriai, pulverizatoriai, këdë labirintui tirti, Haslingerio bronchoezofagoskopas su visais priedais, kaktos elektrinis reflektorius naudojamas